Paimtus vaikus susigrąžinusi moteris: ir jūs galite pakeisti savo gyvenimą

Asociatyvi nuotrauka

Livetai 24-eri. Ką įsivaizduojate išgirdę šį skaičių? Nerūpestingą jaunystę? Tuomet ši istorija jus nustebins.

Neseniai Livetai gimė dukrytė, o dar du vaikus buvo leista susigrąžinti iš laikinų globėjų. Kad pavyktų tai padaryti, teko visus pastaruosius metus mokytis ne tik motinystės, bet ir pačių paprasčiausių įgūdžių: pasigaminti valgyti, susitvarkyti namus, planuoti išlaidas.

Šiandien Liveta su trimis vaikais gyvena Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Motinos ir vaiko namuose, tačiau pamažu ruošiasi naujam etapui – savarankiškam gyvenimui. Kaip ji pati sako: čia tik laikina stotelė, juk pažadėjau padaryti viską, kad mano vaikai būtų patys laimingiausi šioje žemėje, o jei pažadėjau – būtinai ištesėsiu. Liveta ir kitas moteris ragina nebijoti: jeigu man pavyko viską pakeisti – tai ir jūs tikrai galite.

Pasakodama savo istoriją Liveta šypsosi ir kuria planus, yra kupina ryžto ir pasitikėjimo savimi, tačiau dar visai neseniai moteris buvo atsidūrusi sunkių pasirinkimų kryžkelėje. Liveta tada nusprendė išsiskirti su smurtaujančiu vyru, jos du vaikus paėmė gyventi pas globėjus, be to, žadėjo tiesiai iš ligoninės paimti ir trečiąjį, kurio tuomet laukėsi, jeigu ji nesiims iš pagrindų keisti savo gyvenimo. Taip Liveta pirmąsyk atvyko į Vilnių.

Šviesesnio gyvenimo viltis

Į Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Motinos ir vaiko namus moteris atvažiavo septintą mėnesį nėščia ir neturėdama nieko, ko gali prireikti pagimdžius. Pirmąją pagalbą suteikė „Krizinio nėštumo centras“ – parūpino rūbelius, vežimėlį, lovytę. Tuo tarpu Motinos ir vaiko namuose greitai prasidėjo svarbiausių įgūdžių tobulinimas. Pasak Livetos, labai svarbu buvo išmokti gyventi taip, kad gaunamų pajamų – tuo metu tai buvo 122 eurai – užtektų visam mėnesiui. „Iš jų turėjau mokėti skolas antstoliams, šiek tiek už apgyvendinimą, ir iš pradžių man tai atrodė neįmanoma. Bet pamažu viską sudėliojome taip, kad kartais dar ir atlikdavo“, – džiaugiasi Liveta.

Šiandien, Vilniuje pragyvenusi kiek daugiau nei metus, ji sako: „Jaučiuosi atsistojusi ant kojų. Labai padėjo konsultacijos su psichologais, socialiniais darbuotojais – išmokau pakovoti už save, o juk anksčiau buvau pastumdėlė – būdavo, kur mane pastatys, ten aš ir stovėsiu.“

Vieniša vaikystė

Moteris svarsto, kad jos patirtų sunkumų šaknis galima rasti dar vaikystėje: „Mamai buvo visiškai neįdomu, kaip mes gyvenam, ką veikiam. Paauglystėje darydavau ką tik noriu, ir eidavau kur noriu. O kai bendraklasiai sakydavo, kad tėvai jų kažkur neišleidžia – man būdavo labai pavydu, kad tėvai jais taip rūpinasi, juos myli.“ Kita vertus, Liveta sako mamos dėl nieko nekaltinanti – gal mama nemokėjo parodyti savo meilės ir susirūpinimo, nes pati vaikystėje jos nepatyrė.

Be to, Livetos mama vaikus augino viena – tėvai išsiskyrę jau 19 metų. Pasak pašnekovės, jos tėvas visą gyvenimą gėrė, ir nors po skyrybų gyveno netoliese, toliau jokių ryšių jie nepalaikė. „Gal dėl to ir vyrus pasirinkti man buvo sunku – juk nežinojau, kaip vyras turi atrodyti šeimoje. Ir susipažinus su vaikų tėvu, man atrodė natūralu, kad jis geria, aš galvojau, kad taip turi būti. Ir kai prasidėjo smurtas šeimoje, maniau, kad visose šeimose taip yra“, – prisimena Liveta.

Visas patirtas skriaudas Liveta iškentėdavo, kol vieną dieną pamatė siaubo apimtas vaikų akis – tą akimirką nusprendė bėgti. Tą dieną moteris prisimena taip: „Kai kartą vyras man trenkė matant vaikams, ir jie pradėjo spiegti, tada jam pasakiau: prie vaikų tu manęs nemuši. Iškviečiau policiją, parašiau pareiškimą ir išsiskyriau. Atsiminiau save, kai matydavau, kaip mano mamą muša tėvas – man jos būdavo taip gaila ir vis klausdavau: kodėl neišsiskiri ir neišeinam kitur gyventi? Mama sakydavo: o kur mes eisim?“

Liveta taip gyventi nenorėjo, tačiau likusi viena su dviem vaikais vertėsi labai sunkiai – užtikrinti vaikų gerovės nepadėjo nei prisiteisti alimentai, nei seniūnijos parama maisto produktais. Būdavo, kad ir Livetai, ir vaikams tekdavo badauti.

Diena, kai gyvenimas slydo iš po kojų

Liveta tą dieną, kai iš jos buvo paimti vaikai, įvardija kaip pačią sunkiausią gyvenime. Moteris nežinojo, nei kur, nei pas ką juos išvežė. „Kur mano vaikai, sužinojau tik po keleto dienų ir išsyk nuvažiavau aplankyti. Plyšo širdis, kai mergaitė manęs paklausė: mama, kada važiuosim namo? Neapsakomai skaudu buvo pasakyti, kad namo važiuoti negalim“, – prisimena Liveta.

Ji pasakoja jau pusę metų vaikus nuolat lankiusi, kai pajuto, kad laukiasi nuo kito vyro. Tada jos sudėtingai padėčiai apsvarstyti buvo sušauktas vadinamasis atvejo vadybos posėdis, ir Livetai pasiūlyta apsigyventi Motinos ir vaiko namuose Vilniuje, nes viena pati nepajėgs užtikrinti tuoj gimsiančio vaikelio poreikių.

Reikia pasakyti, kad ši būtina pagalba Livetą pasiekė institucijų bendradarbiavimo dėka. Už galimybę pradėti naują gyvenimą Liveta dėkinga Vilkaviškio rajono savivaldybės ir vaiko teisių apsaugos specialistams.

Gyvenimas grįžta į vėžes

Kad atgautų du paimtus vaikus, be jau anksčiau minėtų įgūdžių, Liveta turėjo lankyti pozityvios tėvystės kursus. Vilniaus arkivyskupijos „Carito” Motinos ir vaiko namų darbuotojai netruko įsitikinti, kad Liveta ne tik gražiai rūpinasi savo kūdikiu, bet ir atlieka viską, ko iš jos prašoma, todėl pasiūlė dar metus pasilikti šiuose namuose, taip pat rekomendavo atsakingoms institucijoms grąžinti Livetai du paimtus vaikus. Jie pas globėją išbuvo pusantrų metų, ir nors per tą laiką vaikai su Liveta daug bendravo, bet motinos širdis tądien, važiuojant vaikų pasiimti į Vilkaviškį, buvo nerami – ar vaikai nebus išsigandę, pasimetę, ar norės važiuoti kartu?

Liveta prisimena: „Mažiukas išsyk apsikabino. O vyresnėlė kokią pusę minutės paverkė, kol pasakiau, kad važiuojam namo. Ji dar pasitikslino: su tavim? Nuraminau, kad tikrai su manim, tada ji nusišluostė ašaras ir pasakė: tai gerai, lekiam. O sugrįžus į Vilnių vaikai kokią savaitę viską įdėmiai tyrinėjo, o paskui viską natūraliai priėmė – kad namuose daug žmonių, daug vaikų vienoj vietoj, kad virtuvė bendra. Jiems svarbiausia, kad gali būti šalia mamos. Tiesa, su mano mažąja mergyte, kuriai beveik metai, jie nebuvo matęsi, tai išsyk pristačiau – čia sesė. Berniukui, kuris dabar trejų, kadangi iki tol jis visą laiką buvo šeimoje mažiausias, nelabai patiko ši žinia, o vyresnioji, jau ketverių, taip pamilo sesutę, kad vos pramerkia ryte akis – iškart bėga buteliuką duoti, sauskelnes keisti – ji man didelė pagalbininkė.“

Viena su trimis vaikais

Liveta neslepia – būna tokių akimirkų, kai pagalvoja: ką man dabar daryti? Kaip visus tris vienai sužiūrėti parduotuvėje, kaip mažylę nešantis ant rankų kitus du sulaikyti nebėgti nuo stačių laiptų ar į gatvę? Bet vaikai kas rytą nubunda su šypsenom, ir Livetai tai yra didžiausias stimulas žengti pirmyn: „Vaikai šalia guli, paglostau jiems galvelę, ir visi sunkumai, atrodo, pradingsta. Juk tie vaikai ir taip nuskriausti gyvenimo, jie buvo paimti iš šeimos, negaliu leisti, kad jie dar kada kentėtų. Todėl, susigrąžindama juos, sau pasakiau: šimtu procentų atsiduodu savo vaikams, ir padarysiu viską, kad jie būtų laimingi.“

Livetai giliai į širdį įstrigo vaiko teisių specialistų pasakyti žodžiai, kad susigrąžinti vaikus yra labai sunkus darbas, ir jeigu to norės – turės visą save tam atiduoti. Šiais žodžiais ji vadovaujasi ir šiandien, ir pokalbio metu vis pakartoja: „Mano gyvenimo prasmė – atiduoti save vaikams.“

Liveta ragina nebijoti

Šiuo metu Liveta nuotoliniu būdu baiginėja vienuoliktą klasę, pabaigusi mokyklą planuoja mokytis profesijos, susirasti būstą ir darbą, pavyzdžiui, socialinio darbuotojo padėjėja arba darželyje su vaikais. Nebedaug liko ir senų skolų – jas beveik išsimokėjo. „Svajoju, kad išeisiu vieną dieną gerai pasirengusi ir savarankiškai įsikursiu Vilniuje“, – sako Liveta.

O kol kas dar metus Liveta su vaikais gyvens Motinos ir vaiko namuose. Čia gyvena ir viena kitai padeda 12 panašaus likimo moterų su vaikais. Liveta sako, kad visada yra į ką atsiremti, ko paprašyti pagalbos ar patarimo – čia jaučiasi lyg šeimoje. Todėl ji ryžosi papasakoti savo istoriją ir taip paraginti kitas didelius sunkumus patiriančias moteris keisti savo gyvenimus: „Čia sutikau daug nuskriaustų moterų, kurios buvo palūžusios ir nepasitikėdamos savimi kartojo: negaliu, nepadarysiu. Noriu visoms perduoti: nebijokit, tikrai galite! Štai aš, paprasta kaimo moteris, palikusi savo ankstesnį gyvenimą atvažiavau į didmiestį, ir man pavyko viską pakeisti. Jeigu aš tai padariau, tai ir jums pavyks. Tik nebijokite kreiptis pagalbos.“

Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Motinos ir vaiko namai skirti moterims, kurios dėl įvairių priežasčių, labai dažnai ir smurto, negali gyventi savo šeimoje. Šiuose namuose gali glaustis mamos iš visos Lietuvos, jei laukiasi arba augina mažamečius vaikus – čia ugdomas moterų gebėjimas savarankiškai gyventi ir rūpintis savo vaikais, teikiant įvairiapusę socialinę ir psichologinę pagalbą. Daugiau informacijos – elektroniniu paštu: mvnamai@vilnius.caritas.lt

Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ informacija