Pamišėlis ir automobilio ratas
Vienam vyrui kelyje nukrito automobilio ratas. Varžtai išlakstė kas sau, šalikėlės bruzgynuose ir jis ilgai suko galvą, ką dabar daryti.
Kitoje kelio pusėje, už psichiatrijos ligoninės grotų, pamišėlis stebėjo jo vargus. Ir galiausiai sušuko:
– Vyruk, iš kiekvieno rato išsuk po vieną varžtą ir prisuk nukritusį ratą. Iki serviso nuvažiuoti užteks.
Vairuotojas net aiktelėjo iš nuostabos:
– Bet… tu juk pamišėlis!
– Taip, pamišėlis. Bet ne kvailys.
Taip dažnai nutinka su mūsų pasaulio suvokimu. „Normalus“ protas dažnai įstringa savo paties susikurtose ar pasiskolintose taisyklėse, mąstymo šablonuose, kurie paremti įsitikinimais kaip vistas „turi“ būti.
„Beprotiškas“ žvilgsnis, šiuo atveju, tai mąstymas laisvas nuo klišių, išvaduotas iš normų, tad pastebi sprendimą ten, kur visi logikos keliai jau užsibaigė.
Truputis beprotybės gali suteikti mums daugiau laisvės. Kiek pasislinkęs nuo normos sąmonės žvilgsnis pamato kelią ten, kur protas matė tik aklavietę.
Perspaustos pastangos atitikti normą, gali tapti kalėjimu. Riboti įsitikinimai virsta nematomomis grotomis, kurios suvaržo mūsų veiksmus. Tai narvas, kuriame patys save užrakiname. Lengvas beprotiškumas — tai raktas.
Kas inertiškai miniai atrodo „pamišėliška“, sąmoningam žmogui gali būti blaivi nuovoka ir laisvė veikti adekvačiai. Laisvas žmogus nebijo pasirodyti bepročiu. Jis bijo tik vieno — įstrigti kitų normalume.
Susiję: Budos šypsena; Suvokimo pozicijos; Mindfulness.