Pasislėpęs pyktis

KAIP IR KODĖL ŽMONĖS “NEPYKSTA” ?

Mėgstu stebėti žmones: matyti, klausyti, girdėti ir jaust… Tai, kas pasakoma tyloje arba tarp žodžių, tampa tyrinėjimų erdve. Žmonės gimsta turėdami poreikį priklausyti , t.y. būti santykiuose, juose jie kuria save ir tuo pačiu siekia patirti malonumą. Pasaulis taip sutvertas, kad malonumo bei pasitenkinimo vedami mes einame pirmyn. Tačiau ką daryti, kai ne viskas, ką mes patiriame santykiuose, yra malonu ir džiaugsminga ?

Tenka pastebėti, kad žmonės taip bijo patiriamų jausmų, kad net suskaldo juos, kaip pasakose: į “blogus-gerus”/ “teigiamus-neigiamus” ir tikisi, kad Gėris nugalės Blogį. Dažnai pamirštama, jog visi afektai/jausmai santykiuose yra neišvengiami, o kovoja žmogus tik pats su savimi.

Pavojingiausias santykiuose atrodo PYKTIS. Žmonės nori jį paslėpti, pabėgti… O “geriausiu” atveju – net nejausti. Ar tai įmanoma ? Deja ne… Pykčio emocija kyla, kai žmogus atsiduria situacijoje, kurioje yra kliūtis ir jis negali patenkinti savo poreikių bei norų. Ar įmanoma išvengti tokių situacijų? Ne.

Vadinasi, visi mes neišvengiamai susiduriame su pykčiu. Tačiau santykį su juo mes turime kiekvienas asmeninį. Vieni priima pyktį ir sąmoningai renkasi išraiškos būdus; kiti “uždaro” ir kaupia (tikėdamiesi stebuklo, kad jis ims ir išgaruos), o po to “sprogsta”; treti iš viso neigia, neįsileidžia ir neprisileidžia pykčio (neįsisąmonina) ir tampa pasyviai agresyvūs.

Būtent į pastaruosius ir norėčiau atkreipti dėmesį; t.y. į tuos, kurie “nepyksta”, kurie atrodo taikingai idealūs , tik kažkodėl būnant ilgiau šalia jų įtampa ir pyktis kyla kitiems. Lietuvių tautosaka turi nuostabų išsireiškimą apie tokius žmones: “atrodo nors prie žaizdos dėk”, bet kažkodėl nesinori su jais būti. Kodėl?

Kaip tampama pasyviai agresyviu ?

Norim mes to ar ne norim, tačiau šiandien esame savo gyvenimo istorijos rezultatas, kurios pradžia yra šeima. Tik tokiu atveju, jei vaikas turėjo teisę išreikšti savo afektus (ir savo pyktį), jis išmoko su jais elgtis, pagal situaciją juos taikyti arba jų atsisakyti. Vaiko santykis su mama yra raktas į pažinimą. Kai terapiniame darbe (klausant pacientų gyvenimo istorijų) išgirstu: „turėjau nuostabią mylinčią mamą, kuri niekada nepyko“, suprantu, kad laukia ilgas ir nelengvas kelias integruoti žmogaus visybiškumą.

Autorius Fritz Riemann savo knygoje „Pagrindinės baimės formos“ išsamiai aprašo, kaip hiper-globojančių bei ambivalentiškai besielgiančių mamų elgesys turi įtakos vaiko pykčio suvokimui ir jo išraiškai. Patyrinėkime keletą gyvenimo scenarijų, kurie „moko mus nepykti“, bet dažnai paverčia pasyviai agresyviais.

1. Vaiko HIPER-GLOBA
Moterys – mamos, pačios išgyvenusios praradimą ar bijodamos netekti meilės lepina/hiper-globoja savo vaiką. Joms reikia jo meilės, tad daro viską, už ką vaikas turėtų jausti dėkingumą. Dažnai tokios mamos bando viską atlikti už vaiką ir užbėgti įvykiams už akių. Ypač svarbu tai, kad jos labai jautriai reaguoja į vaiko emocijas: įsižeisdamos, nekalbėdamos arba ašarodamos. Standartinė frazė: “dėl tavęs aš taip stengiuosi…”. Taip vaikas mokomas jaustis kaltas ne tik už tai, ko jis nepadarė, bet ir už kylančias savo liūdesio ar pykčio emocijas. Mažas vaikas, būdamas visiškai priklausomas nuo mamos, turi per mažai galimybių savo kylantiems impulsams parodyti. Jis stengiasi visais įmanomais būdais patenkinti mamos norus, tam kad jį mylėtų. Galų gale suaugęs, toks žmogus dažnai neberanda net savo norų. Jis lieka priklausomas nuo lepinančio išorinio pasaulio. Jam atrodo, kad pasaulis turi juo pasirūpinti, taip, kaip rūpinosi mama, todėl susidūręs su realybe patiria nesėkmes, nes gyvenimas nėra lepinanti motinos instancija.

Hiper-globojančios Mamos, negeba paleisti savo vaikų ir taip netiesiogiai provokuoja pyktį jų viduje, kurio jie negali leisti sau jausti, nes “mama juk viską daro iš didelės meilės”, nes tokiu būdu jie jausis kalti , kad “užgauna be galo, be krašto mylinčia savo mamą”.

2. Vaiko NEPRIPAŽINIMAS
Situacija, kai mama nenorėjo vaiko (buvo neplanuotas, nelauktas) arba dėl kokių nors priežasčių jo negali priimti (pogimdyminė depresija, konfliktai su vyru, vieniša mama ir pan.) ir žiūri į jį priešiškai, tačiau tuo pat metu iš savęs reikalauja būti gera mama ir jaučia kaltę, kad negali tokia būti. Tada ji lepina vaiką dėl kaltės jausmo.

Vaikas jaučia mamos ambivalentišką elgesį , t.y. jos pastangas, bet kartu ir atmetimą bei tikros meilės trūkumą. Vaikas, kuris augo trūkumo ir nepripažinimo sąlygomis, per anksti išmoksta atsisakyti. Jis tampa tyliu, nereikliu, “patogiu” vaiku, prisitaikančiu prie situacijos. Vaikas taip įpranta nieko nereikalauti, kad jis ir vėliau, suaugęs, orientuojasi į kitus ir stengiasi įvykdyti jų reikalavimus bei atitikti lūkesčius.

Jie bando patirtą meilės trūkumą sublimuoti paramos veikla, besiaukojančia meile. Jie nori būti mylimi už tai arba atlyginti. Tokiu savo elgesiu atsiduria komplikuotoje situacijoje: jeigu jie bando vis daugiau atsisakyti savęs ir patenkinti kitų norus, jie nesidžiaugia gyvenimu; o jeigu jie bando išvengti kitų norų pildymo, juos apima sunkus kaltės jausmas. Sielos gilumoje susikaupia vidinė agresija, neapykanta ir pavydas, kurių nedrįsta išreikšti, nes taip patiriama pernelyg didelė kaltė prieš save, pasireiškianti savęs baudimu.

Kaip atpažinti pasyviai agresyviai besielgiantį žmogų?

Ir pirmu, ir antru aprašytu atveju, tokių suaugusių žmonių pasirinkimas yra vengti pykčio. Vengiama visų situacijų, kurios gali sukelti pyktį. Patekę į tokias situacijas, jie visais įmanomais būdais bando švelninti padėtį, savotiškai interpretuojant ir sumenkinant ją.

Populiari frazė: “neverta dėl smulkmenų pykti” ir pan. Tačiau tiesa ta, kad pyktis viduje kyla, o kuo labiau atsitraukiama – tuo didesnis poreikis atsiranda kompensuoti tai, nerodant jausmų. Dažnai tai daroma jaučiantis moraliai pranašesniu – nesuvokiant , kad tai irgi yra sublimuota pasyvaus pykčio forma.

Kartais žmonės prisiima kankinio ar aukos vaidmenį, bandydami parodyti pasauliui kokie kiti blogi, tik ne jie. Kartu atsiranda įdomus psichologinis fenomenas: KAI TAI, KAS NELEIDŽIAMA SAU PATIRTI , KO NEDRĮSTAMA – PATIRIAMA SUSITAPATINANT (IDENTIFIKUOJANTIS) SU KITU, KURIAM TAM TIKRA PRASME, PERLEIDŽIAMAS TAS JAUSMAS. Tuomet ne nuostabu, kad šalia “nepykstančių” atsiranda “pikti” partneriai, kurie per susitapatinimą leidžia patirti pyktį ir tuo pačiu palaiko “aukos-agresoriaus” porą. Taip tarsi nesąmoningai dar kartą pasitvirtinama “aukos” rolė. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad DEMONSTRUODAMI PERDĖTAI RŪPESTINGĄ MEILĖ ŽMONĖS taip pat SLEPIA NESĄMONINGĄ PYKTĮ.

Pasyvios agresijos formos gali būti labai įvairios: aimanavimas, skundimasis arba demonstratyvus tylėjimas ir visokiausiais būdais provokavimas kitame kaltės jausmus. Jei pyktis neranda jokio kelio, jis gali nukrypti prieš save patį, iki neapykantos sau ir bejėgiškumo.

Užslopintas žmonių pyktis linkęs vis didėti. Didėjimo kreivė būtų tokia:
PERDĖTAS RŪPESTINGUMAS , KUKLUMAS TAIKINGUMAS IR NUOLANKUMO IDEALIZAVIMAS, toliau AIMANAVIMAS ir AUKOS POZICIJA, galų gale PYKČIO NUKREIPIMAS PRIEŠ SAVE priekaištaujant sau, kaltinant ir baudžiant save, ir finišo tiesiojoje DEPRESIJA… SOMATIZACIJA [C tipo asmenybės]…

Veikti neįsisąmoninus pykčio yra tas pats, kas beprasmiškai kovoti su vėjo malūnais, kur pralaimėjimas yra garantuotas. Todėl labai svarbu stabtelėti ir pirmiausia išdrįsti išgirsti save : gal kritikuojam kitus, norim juos pakeisti, nes pykstam ?… Gal stengiamės būti „tobulai“ geri kitiems, tik tam kad jie nesupyktų? Tai abipusis procesas: kuomet žmogus bijo savo pykčio, jis bijo ir kitų žmonių pykčio. Jei stengsimės suprasti pyktį ir priimsime jį kaip galimybę geriau pažinti save, atsiversime prasmingoms permainoms santykyje su savimi ir artimaisiais. Sveikas ir tinkamai rodomas pyktis yra mūsų savo vertės jausmo, mūsų asmenybės orumo ir sveiko išdidumo sudedamoji dalis.

Ir pabaigai: mano mėgstamiausias posakis , kurį naudoju savo terapiniame darbe: “santykius žudo, ne atvirai ir atsakingai reiškiamas pyktis, bet pasyvi agresija“. Tad nebijokime jausti viską. Tik suvokus ir įsisąmoninus savo jausmus, galime nuspręsti ką su jais daryti ir sąmoningai pasirinkti išraiškos formas.

Ernesta Remouchamps | psichologe.eu
Psichologė – psichoterapeutė