Pastoviai jam atleidžiu, bet jis to nebrangina, nes mano, kad visą laiką jo lauksiu
Klausimas: Sveiki, vis neduoda man ramybes mano santykiai su vaikinu. Draugaujam 2 su puse metų, per šį laiką buvo visko. Štai vienas pavyzdys. Prieš metus jis pakeitė darbą, po mėnesio (jo noru) išsiskyrėme, atskirai pabuvome dvi savaites. Per šį laiką jis jau spėjo „pasismaginti” su kita panele iš darbo, vėliau grįžo pas mane, vis teigdamas, jog myli mane beproto. Atleidau jam ir vėl buvome kartu (apie jo nuotykį su bendradarbe sužinojau tik po 4,5 mėn.). Nusprendžiau jam parašyti, jog yra man šlykštus ir nenoriu turėti su juo nieko bendro, tačiau jo pasiteisinimas buvo ne toks kokio tikėjausi, pasakė: „mes buvom išsiskyrę, aš tavęs neišdaviau”. Likau šokiruota. Nepaisant to – likau su juo. Situacija pasikartojo šių metų pavasarį. Jį perkelė į kitą pamainą. Nauji žmonės, kaip sakoma, naujos pažintys. Kaip ir minėjau, atsitiko taip pat. Išsiskyrėme jo noru, išties labai sunkiai išgyvenau tai, prieš išsiskyrimą paprašiau jo paaiškinti, kodėl jis to nori. Pasakė, jog nusibodau jam, jog per dažnai būnam kartu, kad neturime apie ka pasikalbėti, kad nežino ką jaučia man, nežino ar tai prisirišimas, ar meilė. Neturėjau jau jėgų kažką keist. Išsiskyrėm. Atskirai buvome pusantro mėnesio. Per šį laiką jis spėjo rasti kitą (bendradarbė), taip pat „pasismagino” ir vėl grįžo pas mane. Šį kartą prisipažino išsyk, kad turėjo intymių santykių su tą panele. Negaliu vis to pamiršti, viskas stovi prieš akis. Patarkite, prašau, kaip galima būtų pamiršti. O gal padariau klaidą, jog atleidau ir susitaikiau? Pastoviai jam sakau, jog tai paskutinis kartas, kai atleidžiu, bet jis to nebrangina ir mano, jog visą laiką jo lauksiu ir atleisiu bet ką.
Kotryna (vardas pakeistas)
Atsakymas: Sveiki, Kotryna. Jūsų situacija ganėtinai kebli ir laiškas byloja apie nemažą sumaištį Jūsų viduje.
Sveikintina, kad keliate klausimus dėl savo sprendimų teisingumo, kadangi tai greičiausias būdas keisti netenkinančią situaciją.
O ši situacija, panašu, kad būtent netenkinanti ir yra. Norėčiau pateikti santrauką Jūsų pasakojimo: vaikinas, kiekvieną kartą užsinorėdamas kitos moters, su Jumis išsiskiria. Gavęs tai, ko nori, grįžta pas Jus, nes jau iš ankstesnių kartų žino, kad priimsite. Jums tai nepatinka, bet užuot keisdama Jus žalojančius santykius norite pamiršti tai, kas įvyko…
Jūsų situacijoje matau dvi išeitis:
1. Pamiršti jo skriaudas ir toliau tęsti santykius ant tokio pagrindo, koks yra šiuo metu. Tam Jums reikės vidinių pastangų nukreipt visas mintis į santykiams palankius faktus: kas gero ir džiuginančio yra šiuose santykiuose ir kodėl juos verta tęsti.
2. Nutraukti santykius. Tam Jums reikės susidurti su savo baime likti be jo ir laikytis savo įsitikinimo, kad šie santykiai Jums nenaudingi būtent tais momentais, kuomet vėl norėsite taikytis. Tam Jums reikės vidinių pastangų nukreipti mintis ir veiksmus į faktus, kurie palaiko mintį, kad Jums be šių santykių geriau: gyvenimas be baimės, kad vėl paliks, išduos ir norės grįžti, gyvenimas kontroliuojant savo pačios norus ir sprendimus, galimybė sutikti kitą žmogų.
Sprendimą priimti nėra lengva, bet dažnai privaloma.
Linkiu vidinės stiprybės bei ištvermės gyvenant su priimtu sprendimu.
Agnė Marcevičiūtė
psichologijos magistrantė
Teipsiko.lt
Visiškai nesutinku su psichologės sprendimu. Aišku tai mano nuomonė ir aš nesu psichologas, bet jeigu jau vyksta tokie dalykai tai anksčiau ar vėliau Jūs vistiek jį paliksit. Iš patirties sakau- gdriau anksčiau. Patinka man vienas pasakymas „žmogžudys sėdėjęs cypėj ir paleistas į laisvę vistiek gali pradėt žudyt”. Siūlau LABAI gerai pasvarstyt ar jusiškis ” nusikaltėlis nežudys”. STIPRYBĖS
Psichologas ir neturi nuspręsti už žmogų, ką jis turi padaryti. Jis tik padeda pamatyti galimus sprendimų būdus.
Klaidos nepadarete kad atleidote ir susitaikete. Klystate tik, kad atleidote ir susitaikete. Bet cia nera nieko nenormalaus. Tiesiog alteisti labai stengiamasi, bet sunkiai pavyksta. Kodel? Gal but todel,kad mergina per lengvai pasiekiama. Ir vaikinas puikiai ta supranta leidzia sau atsipalaiduoti be atsakomybes zinodamas, kad ir ka burbes, visviena su Juo pasiliks. Pakutena savimeile. Kilsteli saviverte. Paburbes ir praeis. Netgi pirmas iseina i atvira kova – nelaukdamas puola, kad smaginosi su kita. Ir nieko nepadarysi. Nera nei gailiuosi, nei atsiprasau. Tai viso labo sek sas. Jei vaikinas isties brangus, reiktu parodyti ryztinguma tegul pakovoja del merginos. Skaudes, bet daug kas paaiskes: ar jam reikalingas tik jusu pripazinimos jo, kaip tvirto vyro kokiu save laiko; ar tai tik paprastas isskaiciavimas pavalgyti, tureti stoga ir silta lova.
Tiesiog nepriimti atgal ir tiek. Savaite, dvi. Jei sieks sugrizti – uzdrausti visas kitas panas. Arba isstatyti salyga – be ziedo negrizk – lai sukasi, pasikankina atstumtas – to dar nera buve! ta kiaule! kaip ji galejo!! Galejo ir antra karta sugebes, jei ieskos uzuojautos pas kita. Aisku, po kurio laiko galima nusisypsoti – kad be rozes ziedo sugrizti nevalia :)
Tik ne maziau svarbu paklausti, kodel kai iskyla gresme finansiniam gerbuviui, susvyruoja vyriskas autoritetas, kai keiciasi darbas, darbine atmosfera, vadovybe, reikalavimai darbe – ieskoma ramybes kituose namuose? Ir seniau, ir kita karta. Siose sunkiose jam situacijose, nusilpus vidiniam pasitikejimui savimi itin reikalingas dukart didesnis demesys jo problemoms, slepiamam jauduliui, dukart didesnsis supratingumas, ir dukart stipresnis nei iprastai pritarimas jo ateities planams, net tada kai klysta nusiplanuodamas. Butent kad dukart.. Ar su tuo imanoma susitaikyti?
Pasistenkite ismokti atpazinti, kada jis kremtasi nepakankamai ivertintas darbe, kada slepia savo nerima ir pergyvenimus – ir sekancio „karto” nebebus.