Pavydas. Kodėl mes pavydime ir ką su tuo daryti?

Jemastock / Premium license
Mes dažniau liūdime dėl to, ko neturime, nei džiaugiamės tuo, ką turime… Mes pavydime todėl, kad tikime trūkumu, ribotu kiekiu visko – meilės, dėmesio, pinigų, sėkmės…Juk negali visi planetos gyventojai būti turtingi ir sėkmingi… Ir atsiranda pojūtis, kad kažkas kitas atėmė iš mūsų tai, kas turėtų priklausyti mums.
Tokia trūkumo idėja pati savaime yra klaidinga ir ją reikėtų keisti kita – naudinga mums. Kartoti lyg mantrą: man pakanka meilės, pakanka dėmesio, rūpesčio, pagarbos, įdomių užsiėmimų, pinigų. Ir mokytis matyti, kad taip – visa tai mes turime, tiesiog nereikia būti godžiais…
Kita pavydo priežastis – nedėkingumas. Mes nesidžiaugiame tuo, ką turime: ne tai arba per mažai. Ir nepasitenkinimas atima gyvenimo džiaugsmą. Normalu – džiaugsmas mus palieka, o jo vietą tuoj pat užima kiti jausmai, juk laisva vieta ilgai nebūna laisva. Todėl, jeigu norite, kad turinys būtų teigiamas, pradėkite dėkoti už mažus dalykus ir neeikvokite jėgų žvilgčiojimui į svetimas lėkštes, kuriose būtinai aptiksite kažką skanesnio ir didesnio.
Pagalvokite apie tai, kad kiekvienas iš mūsų atėjo į šį pasaulį su savo užduotim ir tam jam buvo išduotas tam tikras rinkinys: išvaizda, būdas, auklėjimas, tėvai, talentai, asmeninės savybės ir panašiai. Ir jeigu pavydo objektas turi lieknas ir grakščias kojas, o jūsų kojos “šiaip sau, kojos kaip kojos”, būtent tokios ir reikalingos jums tam, kad išgyventumėt situacijas, būtinas jūsų užduočiai įvykdyti – augimui ir vystymuisi. Gali būti, kad ilgos ir grakščios kojos sutrukdytų jums teisingai išgyventi situacijas, stumiančias jus augti, o juk augimas – būtina laimingo gyvenimo sąlyga. Todėl tam, kad nestrigtumėte augdami, svarbu priimti tą faktą, kad tokios kojos – pačios tinkamiausios ir jums nereikia jokių kitų. Tad ir pavydėti nėra ko.
Ir pagaliau, pavydas – nepakankamos meilės sau simptomas. Pavydas gimsta tą akimirką, kai jūs pradedate save lyginti su kitais. Ir neduok dieve, jeigu palyginimo rezultatai ne mūsų naudai, pavydas ima bujoti lyg piktžolės neprižiūrėtam darže. Kai mes lyginame save su kitais, mes tarytum sakome: “to, koks aš esu, nepakanka, kad mane priimtų ir mylėtų”. Ir pradedame eikvoti milžiniškus energijos kiekius, kad kažkokiu būdu atitiktumėm idealus ir dažnai – net nesuprasdami, kam mums to reikia. Tikriausiai ne kartą matėte, kaip žmonės stengiasi atrodyti kitokiais, atitikti aplinkinių nuomonei apie tai, kokios turi būti geros žmonos, mamos, dukros, darbuotojai, vyrai, tėvai ir t.t. Ir tai juos uždaro įvykių rate – kai jie daro ne tai, ko nori iš tikrųjų, norėdami įtikti kitiems ar sulaukti pagyrimo, jie vis mažiau save myli ir gerbia.
Ką gi daryti?
Priimti save ir pripažinti – aš esu pakankamas žmogus. Žinoma, tai lengviau pasakyti, nei padaryti, bet tai labai svarbu. Kai mes nejaučiame savo vertės, mes siekiame gauti tai, ką turi kiti, kaip orientyrą naudojame svetimus gyvenimus ir dėl to mūsų pačių gyvenimas pradeda atrodyti vis menkesnis ir mažiau vertas. Ar tikrai taip reikia to, ką turi kiti? Svarbu suprasti, kad mūsų norai yra ne menkesni, nei kitų, ir turi teisę egzistuoti, net jeigu kartais ir atrodo, kad jie ne tokie garbingi, dideli ar svarbūs. Jie – jūsų! Ir to pakanka, kad juos mylėtumėm, vertintumėm ir siektumėm.
Pavydas nėra natūrali žmogaus būsena, mes su ja negimstame. Sąlygos pavydui susidaro tada, kai suaugėliai pradeda vertinti ir lyginti vaiko asmenybę. Ne jo poelgius, o būtent – asmenybę. O jis negali savo galvoje atskirti šių dviejų dalykų ir pasidaro išvadą – meilė sąlyginė, reikia būti kitokiu ir daryti kažką ypatingo, kad mane mylėtų, vertintų, priimtų. Taigi, terpė pavydui atsirasti – vertinimas ir lyginimas. Ir tas vaikas, kurį dažnai rodydavo kitiems kaip pavyzdį, vėliau kentės dėl hipertrofuoto atsakomybės jausmo ir eikvos energiją, siekdamas atitikti kitų lūkesčius. O tas, kuris nebuvo pavyzdžiu, visą likusį gyvenimą įrodinės visiems, kad nėra jau toks blogas. Pusiausvyros nebus abiem atvejais. Tad, vertinimas ir lyginimas – labai blogas reikalas ir bus sveikiau, jeigu jų atsisakysite tuoj pat.
Pavydas – nemalonus jausmas ir dažnai mes nesiryžtame prisipažinti, kad pavydime, mums ne visada pavyksta atvirai pasižiūrėti į tai ir pripažinti – taip, aš pavydžiu, todėl, kad… Ir štai šis “todėl, kad” – pati svarbiausia dalis, nes atvirai pasižiūrėję į ją, mes galime kažką pakeisti. Jeigu aš pavydžiu todėl, kad nepakankamai save vertinu ir myliu, aš galiu pradėti su tuo tvarkytis ir auginti meilę bei savivertę. Jeigu priežastis – tikslų nebuvimas – sprendimas taip pat yra. Kaip ir bet kuris mūsų jausmas, pavydas – mūsų resursas, kurio nereikia bijoti ir “vynioti į vatą”. Jį galima pradėti naudoti. Jeigu aš pavydžiu, vadinasi, aš turiu ką veikti. Ir tada nebus laiko kentėti kaltėje, nuoskaudose, laisvalaikį leisti savigraužoje, nes būsite užsiėmę pačiu svarbiausiu pasaulyje reikalu – savęs pažinimu ir tobulinimu. Išsilaisvinti iš pavydo pančių padės ne kova su juo, o savo vertės ir meilės sau auginimas. Kai mes žinome, kad esame vertingi ir verti, nebelieka poreikio lyginti savo gyvenimo su svetimu – “idealiu”. O žinome mes tai ar ne – priklauso tik nuo mūsų pastangų.
Šaltinis life-sunshine.ru
Parengė: Ilona Tamošiūnienė