Pavydo anatomija – kodėl pavydime mylimo žmogaus, svetimo turto ar karjeros?
Klausimas: Man 29 metai. Nusprendžiau kreiptis į jus, nes reikia patarimo! Turėjau draugę ir buvau skaudžiai jos išduotas su kitu… Atrodo, praėjo jau daugiau nei metai ir maniau, kad visos žaizdos užgijo. Kol neatsirado kita, ta vienintelė, kuri pažadino meilę manyje ir vėl. Kai atrodė, viskas klostosi puikiai, kai pradėjau džiaugtis nauja draugyste, koją pradėjo kišti mano nesveikas PAVYDAS. Aš tiesiog paniškai bijau ir vėl būti išduotas… Aš galvoju, jei būtų pavyduolių konkursas, tai be problemų laimėčiau.
Daugybę barnių turėjom ir turim iki šiol dėl mano pavydo. Ji tiesiog man pasakė: „Jei mes ir išsiskirsime, tai tikrai ne dėl kito vyro.“ Nes mūsų santykiuose didžiausias priešas yra mano pavydas. Tikrai myliu ją ir nenoriu jos prarasti, todėl nusprendžiau susipažinti su savo priešu – PAVYDU. Daug domiuosi, daug skaitau ir pas psichologą žadame nueiti kartu, nes ji nori man padėti. Pagalvojau, kad galiu parašyti ir jums. Gal galite kažką patarti? Tiesiog man dar reikia informacijos apie tai. Ačiū. Martynas
Atsakymas: Sveikas, Martynai. Labai gerai, kad pradėjai domėtis šia tema, ieškai atsakymų ir trokšti sužinoti kuo daugiau. O svarbiausia – nori dirbti su savimi. Atskaitos taškas visada turi būti pats žmogus, juk visų problemų, sunkumų šaltinis yra tik jis pats. Jei kažkas neramina, erzina kitame žmoguje, vadinasi ir tavyje tai yra. Svarbu ieškoti priežasties, bėdos, kaltės ne kitame, bet savyje. O kaip sakoma, kas ieško, tas ir randa: pastangos, investicijos, paprastai, visada atsiperka.
Pavydas yra dažnas meilės palydovas, suteikiantis jai tikrai nemažai skausmo. Mylintis žmogus visada slapčia daugiau ar mažiau bijo prarasti mylimąją/-į. Įtarimas, jau nekalbant apie patį faktą, kad meilė bus/yra/buvo išduota, yra be galo skausmingas.
Sveikas pavydas patvirtina meilę partneriui, net pakursto ją, ir rodo, jog kitas yra labai brangus, o ir tam, kurio pavydi, paglosto savimeilę. Tai reiškia, kad juo domimasi, jis yra labai svarbus. Pavyzdžiui, žmogui gali būti labai apmaudu, kad partneris jo nepasigedo: „Jis net nepaklausė, kur aš taip ilgai užtrukau, nors grįžau iš darbo tik dešimtą vakaro…“
Kuomet pavydas perauga į panišką baimę, jis tampa liguistu. Tuomet jis yra griaunantis ir kelia rimtą pavojų artumui/meilei. Kai pavydas pavirsta persekiojimu, įtarinėjimais, obsesija, tai yra jau nebe meilė, o agresija, smurtas kito atžvilgiu. Baimė čia neturi jokio realaus pagrindo ir kyla dėl vidinių asmens problemų, jo paties kompleksų.
Pagal psichoanalitinę asmenybės teoriją, pavydūs charakterio bruožai formuojasi dar ankstyvoje vaikystėje, o ypač edipinėje raidos stadijoje, kai berniukas pavyduliauja mamos, jaučiasi nuo jos atskirtas. Paprastai be meilės ir pavydo motinai, sūnus jaučia priešiškumą ar net agresiją, o taipogi baimę, kaltės jausmą (nors kartu, žinoma, ir meilę) savo tėvui. Beje, didžiulė kliūtis gauti mamos meilę gali būti ir brolis/sesuo.
Praradimo ir išdavystės baimė
Suaugusiame amžiuje toks vaikinas/vyras gali būti labai įtarus, nes bijo prarasti merginą (moterį) – „mamą“, ir jaučia didžiulį pavojų iš kitų vyrų/varžovų, simboliškai jam atstovaujančių tėvą. Vaikas dėl neigiamos santykių su tėvais patirties neįgyja tinkamo pasitikėjimo savimi, jo savigarbos jausmas išlieka menkas, jis tebebūna valdomas infantilių agresyvių, todėl vėliau jis labai bijo būti paliktas (išduotas) ir pradeda kontroliuoti, tikrinti, valdyti ar net smurtauti prieš savo antrą pusę…
Tu rašai, jog tiesiog paniškai bijai būti išduotas. Žinai, mes visi bijome išdavystės: vieni labiau, kiti – mažiau. Kuo žmogus labiau pasitiki ir remiasi savimi, realizuoja save kaip individas/žmogus/vyras/moteris/profesionalas – asmenybė, kuo jis yra didesnėje darnoje, taikoje su savimi, tuo mažiau jį kankina pavydas. Jis žino, kas jis yra, ko nori, ką jis gali, o ir moteris paprastai visada nori būti šalia tokio vyro, jai nebereikia flirtuoti, erzinti jo, sukelti jam pavydo, nes ji jaučiasi su juo saugiai. Be to, moteris dažniausiai traukia pasitikintys savimi, ryžtingi vyrai. Ta mergina ar moteris, kuri flirtuoja su kitais vyras ir sąmoningai ar nesąmoningai skaudina savo partnerį, sukeldama jam pavydą, paprastai yra emociškai nebrandi ir turi savivertės problemų, jai vis reikia pasitikrinti savo moteriškumą, t.y. kad ji žavi, graži, norima, geidžiama ir t.t.
Visgi, kaip ir esu rašiusi ankstesniuose savo komentaruose, panašus traukia panašų – poroje abu žmonės paprastai būna to paties emocinio/dvasinio išsivystymo lygmens, panašaus sąmoningumo lygio, tad jei tu būsi tvirtas, pasitikintis, tai ir tavo mergina taipogi bus pasitikinti savimi kaip moteris, taigi, jai nereikės provokuoti, „šaudyti“ kitų vyrų tam, kad ji pasijustų geriau, saugiau. Ji ir taip žinos, ko ji yra verta.
Taigi, mylintis žmogus, žinodamas, jog yra mylimas, yra tvirtas ir saugus, o nepasitikintis savimi žmogus, nors ir mylėdamas ir mylimas jaučiasi lengvai pažeidžiamas, nes giliai viduje jaučiasi nevertas meilės, netiki, kad iš tikrųjų gali būti mylimas, abejoja savo kaip asmenybės, verte. Jausmas, kad niekas tavęs negali pamilti tokio (baisaus, negražaus, blogo, kvailo ir t.t.), pasireiškia stipriomis abejonėmis ir nerimu dėl kito meilės, nes esi įsitikinęs, kad šis yra vertas daug geresnio.
Pavyduliauti linkęs žmogus ne taip retai ir pats būna linkęs flirtuoti su kitomis/kitais, arba net pats būna neištikimas. Neištikimybė yra projektuojama į partnerį/-ę: žmogus bijo, kad kitas padarys tai, ko slapčia trokšta pats, arba baiminasi, kad jam(-ai) atkeršys, t.y bus atsilyginta tuo pačiu. O galbūt tu pats kažkaip provokuoji savo draugę, vienaip ar kitaip atstumi ją nuo savęs, o juk ko labiausiai bijome, tas ir išsipildo, nes savo elgesiu nejučia patys išprovokuojame tą baimės situaciją, galbūt, kad išmoktume su ja tvarkytis, įveikti…
© Tim Pannell/CorbisKartais pavydas – tai noras būti kito žmogaus erdvėje ir nežinojimas, ką daryti su savo gyvenimu, su savo pasauliu. Jei vyras/moteris nežino, kas jis/ji yra, tuomet tampa priklausomi nuo partnerio dėmesio. Žmogui gali atrodyti, kad jei mylimasis (-oji) išeis, dings, tai jį visiškai sužlugdytų, tiesiog imtų ir prarastų savastį. Jei partneris/-ė tolsta, kyla siaubinga baimė, kad jis/ji praras ne tik moterį/vyrą, bet ir save, savo tapatumą.
Kartais pavyduliautojai yra žmonės, kurie nemoka brėžti ribų, nuolat persistengia, aukojasi dėl kitų, visiems užleidžia kelią, erdvę, aukoja savo laiką kitiems, tuo tarpu patys ima jausti apmaudą, kartėlį, ir pavydą tiems „šauniesiems“, kuriuos praleido į priekį, kuriems daug geriau sekasi. Kyla liūdesys, skausmas, o tokių stiprių skausmingų jausmų niekas išgyventi nenori, jų vengia, bėga, tad ima jausti mažiau skausmingą jausmą – pavydą.
Manau, Martynai, tau verta nukreipti visą savo energiją ne į draugės stebėjimą, neištikimybės ženklų fiksavimą, o pasitikėjimo ir meilės sau kūrimą: rask ir vystyk veiklą, kuri tau patiktų, būtų miela, ir kurioje galėtum save realizuoti, kažką pasiekti. Nuoširdžiai dirbk savo darbą (jei tai studijos – mokykis, stenkis), pagirk save už gerus rezultatus, pripažink savo talentus ir gebėjimus. Iš pradžių įvertinimas, pripažinimas gali būti ir išorinis (jis gali ateiti iš aplinkos) – toks išorinis pripažinimas taip pat padeda kurti pasitikėjimą, nors žinoma, vien jo nepakanka. Net ir daugiausiai apdovanojimų gavę žmonės, itin daug pasiekę sportininkai/čempionai/profesoriai ne taip retai kenčia nuo didžiulio menkavertiškumo jausmo.
Svarbiausia yra vidinis jausmas, kad aš esu vertas, geras toks, koks esu, kad esu pakankamai geras, ir man nereikia būti tobulu. Manau, augant savigarbos jausmui, tavo pavydas tikrai ims nykti. Linkiu tau nepavydėti kitiems ir, kaip neseniai gražiai pasakė atlikėja Giedrė, „kurti savąjį neeilinį gyvenimą“, kuriame būtų daug erdvės džiaugsmui ir meilei. Sėkmės!
Psichoterapeutė Ramune Pajuodyte-Milašienė / 15min.lt
psichoterapeutas.com | porosterapija.lt