Perdėtai galvoju, ką apie mane mano kiti žmonės5 (1)
Klausimas: Turiu problemą, aš perdėtai galvoju, ką apie mane mano kiti žmonės. Tai kartais tiesiog tampa nepakeliama, atrodo, kad įtikti kitiems man svarbiau nei būti tokiai, kokia esu iš tikrųjų. Labai bijau, ką apie mane pagalvos kiti, labai bijau kritikos, esu labai jautri ir pažeidžiama. Paranojiškai bijau, kad kažkas mane apkalbės, nežinau kaip reikėtų išlįsti iš savo kiauto ir pagaliau gyventi savo gyvenimą negalvojant apie kitus.
Komentuoja klinikinė psichologė Milda Lukašonokienė
Sveiki,
Džiugu, kad Tau nėra tas pats, kaip jautiesi. Perskaičius Tavo žinutę pagalvojau, kad turbūt ne kartą ir pati bandei analizuoti Tave slegiančią problemą, nes glaustame laiške labai aiškiai įvardini ir sunkumą, ir su juo susijusius jausmus. Ką gi, pamėginkime dabar drauge patyrinėti.
Jei bandytume atsekti, kur yra tas siūlo galas, už kurio timptelėjus būtų galima išvynioti Tavo problemą ir į ją pažvelgti iš šono, pirmiausia siūlyčiau žvilgtelėti į kognityvinės elgesio terapijos šalininkų mėgstamą minčių, jausmų ir elgesio schemą. Joje aiškiai vaizduojama, kaip mūsų mintys, jausmai ir elgesys sąveikauja tarpusavyje. Jei į tą schemą įtrauktume Tavo pačios vartojamas sąvokas, tai skambėtų maždaug taip: perdėtas galvojimas, ką apie Tave mano kiti žmonės, sąlygoja perdėtą nerimą, o pastarasis lemia perdėtą vengimą bendrauti su tais, kurie gali kritikuoti, apkalbėti ar dar kaip nors kitaip priversti Tave pasijusti nejaukiai.
Įdomu tai, kad minčių, nuotaikos ir elgesio rate mes kasdien sukamės to nė nepastebėdami. Kadangi tai vyksta nejuntant, nepastebime ir to, kad kartais jau sukamės ydingų minčių įsuktame rate. Štai tada ir stebime situaciją, kuomet nepagrįstos mintys ar nuostatos (pvz., „Kritika baisu“ „Apkalbos – blogiau nei blogai“ ir pan.) sąlygoja slogią nuotaiką, baimę, kuri vengimu bendrauti atsispindi ir mūsų elgesyje. Ar atpažįsti čia save? Jei taip, vertėtų patyrinėti savo mintis atidžiau ir patikrinti, ar tai, kad perdėtai galvoji, ką kiti mano apie Tave, reiškia, kad bijai, jog apie Tave gali būti galvojama blogai? Bijai neįtikti? Ką Tau apskritai reikštų žinoti, kad kažkas Tave apkalba? O jei kritikuoja? Kas būtų tada? Puikiai suprantu, kad šiuo atveju netgi mintys gali kelti stiprų nerimą. Tai būtų ne tik visiškai normalu, bet kartu ir labai reikalinga tam, kad suprastum, jog Tu kaip asmenybė esi stipresnė už savo stiprius jausmus. Su apkalbomis ir kritika neišvengiamai bent kartą gyvenime susiduriame kiekvienas. Nebūčiau teisi sakydama, kad tai visiškai neverta mūsų dėmesio. Kartu nesutinku ir su tuo, kad kritika ar apkalbos galėtų prilygti pasaulio pabaigai. Jeigu ir Tavo gyvenimas po kritikos strėlių ar apkalbų bangos taptų tik mažiau gražus nei buvo iki šiol, gal tada visgi verta lįsti iš savo kiauto ir eiti link kitų nepaisant to, kad jie tikrai gali ir apkalbėti, ir kritikuoti, ir priekaištauti? Kaip galvoji?
Kokį vakarą jaukioje aplinkoje pabandyk įsivaizduoti, kad viskas vyksta ne pagal Tavo norimą scenarijų: kažkas Tave sukritikuoja, apkalba, pasako, kad Tu esi vienoje ar kitoje vietoje nepageidaujama. Pabandyk išbūti mintyse tose nemaloniose situacijose tol, kol jausi, kad nerimą gali valdyti. Sekančią dieną grįžk mintimis į tą pačią vietą ir toliau plėtok. Apie nemalonias situacijas galvok dar ir sekančią dieną. Paskui ir dar sekančią. Ir taip toliau. Ir tiek kartų, kol pajusi, kad Tu esi stipresnė už kitų žmonių kritiką ir apkalbas, su kuriomis neišvengiamai karts nuo karto susiduriame kiekvienas. Iš savo kiauto, kuriame jautiesi šiuo metu esanti, išlįsi tuomet, kai apkalbų ir galimos kritikos nebesiesi su kažkuo nepakeliamai sunkiu. Taip, tai išties nemalonu, tačiau išgyvenama ir, kas svarbiausia, išgyvenama daug lengviau nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kai keisis Tavo nuostatos šiais klausimais, drauge su tuo pajausi, kad nebebijai bendrauti, nes tvirtai žinai, kad netgi situacijai pakrypus ne Tavo norima linkme, esi pajėgi tai ištverti ir gyventi ne ką mažiau gražų gyvenimą nei iki šiol. Tuo pačiu metu blės ir Tavo pagrindinis įvardintas sunkumas: vis rečiau ir rečiau galvosi apie tai, ką kiti mano apie Tave.
Ir pabaigai noriu pasakyti, kad net ir mintyse išeiti iš komforto zonos ir eiti minčių ir nuostatų keitimo keliu nėra lengva. Jeigu rastum psichologą, kuriuo pasitiki, eiti šiuo keliu galbūt būtų ne taip sudėtinga, mažiau baugu ir ne taip klaidu.
Nuoširdžiai linkiu drąsos pažvelgti baimei į akis!
Klinikinė psichologė Milda Lukašonokienė | psichologokabinetas.lt | facebook’e