Perfekcionizmas tarpsta gėdos dirvoje

Idealas yra lazda, kuri duoda galimybę mušti save ir tyčiotis iš savęs bei aplinkinių, – teigia Fritz Perls. Perfekcionizmas yra nuolatinis idealo siekimas save barant, spaudžiant, kritikuojant, žeminant… “Mušti” save galima daugeliu būdų. Kodėl save taip kankiname? Nes perfekcionizmas padeda išvengti dar skaudesnio patyrimo – gėdos jausmo.

Gėda yra ypatingai giliai įsismelkiantis ir skausmingas jausmas, apimantis patį žmogaus “aš”, jo tapatybę. Gėdos pagrindas yra tikėjimas, kad aš esu nevertas meilės, niekingas ir menkas. Gėda reiškia: “aš esu blogas”. Kaltė gali atrodyti panaši į gėdą, tačiau yra esminis skirtumas – kaltė reiškia “aš padariau kažką blogo”. Kaltė kalba apie elgesį, o gėda – apie visą žmogų. Gėda yra įleidusi nuodingas šaknis į pačią esybę, į tai kas aš esu.

Gėda yra daug kartų nuodingesnis ir naikinantis jausmas nei kaltė. Gėdą jausti yra daug sunkiau nei kaltę. Kaltę įmanoma išpirkti – atgailauti, atsiprašyti, atstatyti. Yra tam tikri atgailos ritualai, kuriuos atlikus galima tikėtis išsivaduoti iš kaltės jausmo. Gėdos taip neatsikratysi. Gėda yra sunkiai pakeliamas jausmas. Tai skaudus, slegiantis, nuolatinis jausmas kad “esu nepakankamai geras”. Man gėda savęs. Savęs gėdijimasis verčia trauktis į kampą, realiai sumažėti, išnykti iš kitų žmonių akiračio ir būti tamsioje oloje, kaip ir priklauso atgrasioms, blogoms, menkoms būtybėms.

Gėda yra “instaliuotas” jausmas

Gėda nėra jausmas, kurį žmogus jaučia natūraliai, kaip pavyzdžiui pyktį, kai kažkas bando pralaužti ribas. Gėda yra įdiegtas jausmas, kaip kenkėjiška kompiuterinė programa. Gėdą gali įdiegti tėvai, bandydami apriboti jiems nepatinkantį vaiko elgesį. Gėda naudojama emocinei kontrolei, kai šeimos reputacija yra svarbiau nei vaiko poreikiai ir jausmai. Kai kurios religijos taip pat naudoja gėdą kaip tikinčiųjų paklusnumą skatinantį instrumentą, kai žmonės yra laikomi nevertais viešpaties žvilgsnio nusidėlėliais. Gėda gali būti ir kultūros dalis, kai tam tikras elgesys laikomas gėdingu ir taip stabdomas.

Gėda yra skausmingas jausmas. Todėl vaikai (ir suaugę) stengiasi gėdą išstumti į giliausius pasąmonės klodus. Ypač vaikams sunku išgyventi tokį skausmingą jausmą. Jei gėdą pavyksta paversti nesąmoninga, ji tampa galinga nematoma vidine jėga, kuri valdo elgesį. Žmogus daro tokius dalykus, kurie padeda išlaikyti gėdos jausmą atskirtyje: pabėgti, užmaskuoti, atsikratyti. Paslėpęs nuo savęs gėdą, žmogus gali net nesuvokti, kodėl noras būti tobulu yra toks stiprus.

Gėda dažniausiai slepiama po perfekcionizmu

Labai dažnas gėdos skydas yra perfekcionizmas. Tai nuolatinis siekimas būti tobulu žmogumi – būti, kalbėti, elgtis be priekaištų, nedaryti klaidų, vis artėti prie įsivaizduojamo, bet realiai nepasiekiamo idealo. Sėkmingos pastangos padeda trumpam nurimti: valandai, dienai. Tačiau kiekviena klaida iš naujo pažadina įsitikinimą “aš nieko nevertas”. Gėda tebeglūdi giliai viduje ir primena, kad vis dar kažko trūksta ir impulsas savęs tobulinimui duodamas iš naujo.

Žmogus turi įsitikinimą, kad “aš būsiu vertingas ir vertas meilės TIK tada, kai tapsiu tobulas – visuose dalykuose”. Bet koks bruožas ar veiksmas,  kuris nors truputį nusileidžia idealui, yra vertas tik pasmerkimo ir tolesnio gėdinimo. Gėdos apimtam žmogui yra būdingas mąstymas viskas arba nieko. Tarpinių atspalvių nėra.

Perfekcionizmas ir sveikas noras tobulėti

Kuo perfekcionizmas skiriasi nuo sveiko, subalansuoto noro tobulėti? Teksaso universiteto Psichikos sveikatos centras pateikia tokius pagrindinius skirtumus:

Perfekcionizmui būdinga:

• Išsikelti nepasiekiamus ir nerealistiškus tikslus
• Nepasitenkinti dalykais, kurie yra ne visiškai tobuli
• Susidūrus su nesėkme ar nusivylimu “pulti į depresiją” (depresija čia naudojama perkeltine prasme)
• Iš anksto įsivaizduoti ir bijoti nesėkmės ar pasmerkimo
• Klaidas laikyti nevertingumo įrodymais
• Perdėtai gynybiškai reaguoti į kritiką

Sveikam tobulėjimui būdinga:

• Išsikelti aukštus, bet realius tikslus
• Džiaugtis tiek procesu, tiek rezultatu
• Pakankamai greitai atsitiesti po nesėkmės ar nusivylimo
• Pagrįstai nerimauti ar bijoti galimos nesėkmės
• Klaidas vertinti kaip galimybes mokytis ir augti
• Priimti teisingą ir padedančią pasitaisyti kritiką

Perfekcionizmas yra itin entuziastingas, perdėtas, kompulsyvus, nesulaikomas noras tobulinti save. Perfekcionizmas yra bėgimas nuo savo žmogiškumo. Sveikas noras augti yra natūralus žmogiškas impulsas. Būti žmogumi reiškia neišvengiamai būti netobulu, neužbaigtu, su trūkumais. Būtent trūkumai leidžia mums būti užjaučiančiais, besirūpinančiais, empatiškais, norinčiais padėti ir mylėti. Tačiau perfekcionistas žvelgia į savo trūkumus kaip į silpnybes, kurias reikia niekinti ir kuo greičiau šalinti.

Sąmoningai, valios pastangomis užspaudžiant ar išstumiant gėdą, jos sumažinti ar visai panaikinti nepavyks. Gėdos šaknys yra per gilios ir pernelyg skvarbios. Iš tiesų vienintelis gelbstintis dalykas yra paradoksalus – gėdą reikia priimti, įsileisti į sąmonę ir išgyventi. Kai pagaliau pavyksta suvokti, kad esu su trūkumais ir klystantis, kai pavyksta priimti save netobulą, tokį kaip ir kiti žmonės, galima suprasti, kad gėdinamas buvau nepelnytai. Kad iš tiesų net niekada neturėjau ko gėdytis. Aš niekada nebuvau blogas. Aš buvau pažeidžiamas ir žmogiškas. Toks suvokimas padeda atjausti save, kaip iškentusį nepelnytą gėdos skausmą ir tapti dar labiau atjaučiančiu kitus, tokius pat jautrius ir pažeidžiamus žmones.

Šaltinis: Geštalto blogas
Iliustracija: geralt / pixabay.com