Poros konfliktų sprendimas

Dauguma mūsų vis dar tiki, kad nėra kito konfliktų sprendimo būdo, kaip tik kova ar prisitaikymas. Konfliktai, „išspręsti“ naudojant prievartą, gimdo naujus konfliktus. Nugalėtasis nepripažins pralaimėjimo kaip nuolatinio, o laimėtojas bijos prarasti tai, ką išlošė. Abu ruošis kitam raundui.
(Dreikurs, 1971).

Kai išgirsti žodį „konfliktas“, turbūt pagalvoji apie neigiamas emocijas, tokias kaip: pyktis, nepasitenkinimas, liūdesys, nerimas, nusivylimas. Tikriausiai įsivaizduoji vieną ant kito šaukiančius žmones, kovojančius dėl savo tiesos, poreikių, norų ir įsitikinimų. Nors konfliktas yra visiškai normalus reiškinys ir gali turėti teigiamų pusių, jam kilus dažnai gali suabejoti santykių tvirtumu, pasijusti vieniša, emociškai atsiskyrusi nuo partnerio.

Ginčai gali sugadinti nuotaiką, o užsitęsę – net sugriauti santykius. Taigi, galiausiai, žmonės ima jų vengti, o kilus konfliktui yra linkę atsitraukti, nusileisti ar, veikiant gynybiniams mechanizmas, siekti bet kokia kaina įtvirtinti savo tiesą. Vis dėlto tinkamas konfliktų sprendimas nėra ginčų vengimas, tai gebėjimas klausytis, suprasti, valdyti pyktį ir bendradarbiauti.

Kartu fiziškai ar emociškai?

Nesvarbu, kokie artimi žmonės, jų interesai ir tikslai gali nesutapti. Net ir labai tarpusavyje derantys partneriai susiduria su konfliktais. Psichologas Aaronas Beckas sakė: „Nors meilė yra galinga jėga, skatinanti vyrus ir moteris padėti vieni kitiems, paremti, padaryti vieni kitus laimingus ir sukurti šeimą, ji savaime nesukuria santykio turinio – asmenybės savybės ir įgūdžiai yra kritiškai svarbūs siekiant išlaikyti ir vystyti santykius.“

Kai pora susiduria su daug konfliktų, artimumas blėsta ir ji pradeda vengti bendros veiklos. Net tada, kai ką nors kartu (fiziškai) veikia, emociškai partneriai nėra kartu, jie jaučia įtampą, yra perdėtai jautrūs, nuolatos ieško potencialių besiartinančio konflikto ženklų ir vengia daryti bet ką, kas išprovokuotų neigiamą kito reakciją. Taigi, du žmonės ima ignoruoti vienas kitą ir su pasauliu bendrauja vieni net tada, kai jų draugas ar draugė, vyras ar žmona sėdi kitoje stalo pusėje ar guli šalia lovoje.

Kilus konfliktui, partneriai dažnai linkę kaltinti vienas kitą. Konfliktui intensyvėjant ir priešiškumui didėjant, daugėja nesusipratimų ir žmonės nebemato teigiamų partnerio savybių. Jie net gali pradėti abejoti santykiais. Pagrindinė problema ta, jog du žmonės įsitraukia į kovą, tam tikras grumtynes, o ne žiūri į konfliktą kaip į bendrą abiejų problemą, kurią reikia spręsti kartu.

Sveikos konfliktų sprendimo strategijos yra tokios, kurios įtraukia kompromiso ieškojimą ir teikia svarbą abiejų partnerių poreikiams ir norams. Neigiamos strategijos remiasi gėda, baime ir siekiu priversti partnerį elgtis taip, kaip tu nori.

Psichologas Rudolfas Dreikursas teigė, kad sėkmingas konfliktų sprendimas susideda iš šių 4 žingsnių:

1. Norint sėkmingai išspręsti konfliktą turi būti abipusė pagarba. Jei nėra abipusės pagarbos, neįmanoma tinkamai išspręsti konflikto.

2. Reikia įvardinti tikrą problemą, kurią siekiama išspręsti, tačiau jei nėra abipusės pagarbos, įvardinti pagrindinę problemą sunku.

3. Būtina išsiaiškinti, ką kitas žmogus galvoja, o ne tik kalbėti apie save.

4. Svarbu teikti grįžtamąjį ryšį, dalintis jausmais. Geras grįžtamas ryšys yra greitas, nuoširdus ir paremiantis. Paremiantis reiškia, kad tai ne tiesmukas, žeidžiantis nuoširdumas, o atsargiai išsakyta nuomonė, jausmai.

Gynyba

Prieš keletą dienų turėjau konfliktą. Jis kilo dėl nesusipratimo. Tikriausiai, todėl, kad ieškodama užslėptų motyvų netinkamai sureagavau. Kai dabar galvoju, gal tiesiog reikėjo išsakyti savo nuogąstavimus, o ne užsipulti. Visai tikėtina, kad mano pirmas spėjimas buvo klaidingas.

Konfliktai kyla ir vystosi dėl tam tikrų klaidingų įsitikinimų ir gynybinių mechanizmų, kuriuos esame linkę naudoti ginčų su partneriu metu. Išugdžiusi didesnį sąmoningumą ir išmokusi atpažinti klaidingus įsitikinimus, gebėsi geriau juos kontroliuoti, tinkamiau reaguoti ir konflikto metu neizoliuoti savęs nuo partnerio.

Kai kurios mūsų sąmoningai ar nesąmoningai tikime, kad galime skaityti partnerio mintis, atspėti, ką jis „iš tiesų“ galvoja. Mes netikime tuo, ką jis sako, ir mėginame atspėti „užslėptą“ prasmę. Dažniausiai priežastį ar paaiškinimą jau turime galvoje, todėl skirdamos per daug dėmesio neverbalinei kalbai, atskiriems žodžiams bei sakiniams patvirtiname išankstinį nusistatymą. Kita vertus, konfliktą efektyviau spręstum, jei kilus abejonei tiesiog paklaustum.

Be tikėjimo, kad galime skaityti kitų mintis ir įspėti slaptus ketinimus, egzistuoja kitas gynybinis mechanizmas – informacijos filtravimas. Filtravimas – tai elgesio ir mąstymo būdas, kai girdime tik tuos dalykus, kuriuos norime girdėti. Pvz., galime pastebėti signalus, rodančius partnerio pyktį, nerimą, bet nekreipti dėmesio tada, kai jam viskas gerai. Dar vienas elgesio būdas, apsunkinantis poros konfliktų sprendimą, yra vidinis poreikis greitai išspręsti kito problemas, teikti patarimus. Turiu pripažinti, kad ir aš turiu šią problemą, nors ir stengiuosi būti sąmoningesnė jos atžvilgiu. Pvz., kalbėdamasi su draugu ar drauge apie sunkumus ir problemas, jaučiuosi atsakinga už jo (jos) savijautą, lyg turėčiau tuojau pat padėti viską pakeisti. Iš kitos pusės, dažniausiai draugas, vaikinas ar vyras to iš mūsų nesitiki – žmonės tiesiog nori būti išklausyti.

Kilus stresui, siekdami sumažinti įtampą, kai kurie žmonės pradeda juokauti. Vienas mano pažįstamas dažnai naudoja šią strategiją. Jis ima kalbėti daugiau nei paprastai, šaržuoti situaciją. Tai mane nepaprastai erzina, nes atrodo, kad tai, apie ką kalbame, jam yra nerimta ir nesvarbu. Taigi, humoras konflikto metu ne visada yra tinkamiausia įtampos mažinimo strategija.

Klausymasis

Kai ne tik girdime, bet ir esame dėmesingi, tada mes klausomės. Klausyti savo partnerio yra sunku, daug lengviau atsiskirti, galvoti apie tai, ką jam atsakyti, ieškoti pavojingų elgesio ženklų ar rinkti įrodymus savo nuomonei ir teisumui pagrįsti. Klausymasis reiškia ne tik tylėjimą, kai partneris kalba. Tikrasis klausymasis vyksta tada, kai iš tiesų nori suprasti kitą.

Pasak psichologų, klausymasis yra svarbiausias bendravimo įgūdis, sukuriantis ir palaikantis intymumą tarp partnerių. Jei klausaisi, geriau supranti kitą ir išlaikai glaudų ryšį. Klausymasis reikalauja įsipareigojimo, supratimo ir atjautos, savų interesų, poreikių atidėjimo į šalį ir gebėjimo pažvelgti į santykius partnerio akimis. Be to, tai yra tam tikras komplimentas, rodantis, kad tu man rūpi, noriu sužinoti daugiau apie tai, kaip tu jautiesi, ką galvoji, ko tau reikia.

Pykčio valdymas

Jausmai nėra tik teigiami ar neigiami, svarbiausia, kaip juos reiški, ką darai. Agresyvus pykčio reiškimas neigiamai veikia santykius ir trukdo sėkmingai spręsti konfliktus. Tada žmonės pasijunta atitolę ir vieniši. Įvairūs moksliniai tyrimai rodo, kad vyrai ir moterys, jaučiantys daugiau pykčio, dažniau skiriasi.

Psichoanalitikas Sigmundas Freudas tikėjo, kad pykčio slopinimas gali didinti įtampą, kol galiausiai ji prasiveržia. Šiandien psichologai tvirtina, jog žmonės, išreiškiantys pyktį, tampa dar piktesni ir agresyvesni. Priežastis ta, kad išlieję pyktį sustipriname neigiamus jausmus, prisimename neigiamas partnerio savybes ir kito konflikto metu esame labiau linkę orientuotis į tai, kas bloga.

Tačiau pyktis yra pasirinkimas ir jo raišką galima kontroliuoti. Kognityvinės psichologijos atstovai teigia, kad tą padaryti padeda iracionalių minčių, įžiebiančių pyktį, suvokimas ir jų pakeitimas kitomis mintimis. Įsisąmoninti iracionalias, pyktį skatinančias mintis galima pildant tokią lentelę:

Yra kelios taisyklės, kurias kognityvinės psichologijos atstovai siūlo apsvarstyti siekiant keisti iracionalias mintis. Pirma, venk globalių apibūdinimų, tokių kaip „visada“, „niekada“. Pvz., žmonės gali būti neatsakingi vienose situacijose, tačiau kitose jie gali būti labai atsakingi. Antra, nedaryk išvadų prieš tai neišsiaiškinusi, ar tikrai yra taip, kaip atrodo. Pyktį dažnai paskatina sprendimas, jog partneris siekia neigiamų tikslų, nori mane įskaudinti, pakenkti. Jei kyla abejonių, geriau paklausti. Trečia, mintys, kad kas nors „turi“, „privalo“, dažniausiai sukelia pyktį, nes esame įsitikinę, kad partneris elgiasi ne taip, kaip privalėtų. Kita vertus, kiekvienas turime pasirinkimo laisvę. Tavo partneris – taip pat.

Jei jauti, kad kyla nerimas, įtampa ir pyktis, padėti nurimti gali mintyse kartojamos frazės:

• Pyktis nepadės.
• Niekas nėra nei teisus, nei neteisus, mes tiesiog turime skirtingus poreikius.
• Atsipalaiduok, neįsitempk.
• Vartok tik neutralius žodžius.
• Nešauk, kalbėk ramiu tonu.
• Nieko nelaimėsi, jei pulsi kaltinti.

Psichologai tikina, kad konflikto metu pyktis yra paviršinė emocija, kuri slepia kitus jausmus, tokius kaip nusivylimas, skausmas, liūdesys. Jei sugebėsi įvardinti šiuos jausmus ir apie tai pasikalbėsi su partneriu, tai gali padėti išlaikyti glaudų santykį ir sėkmingiau spręsti problemas.

Gerų santykių vieta

Siekdami atsakyti į klausimą, kaip išlaikyti teigiamą santykį su partneriu ir net kilus konfliktui būti geranoriškai ir pozityviai, psichologai Alanas Furzzeti ir Marsha Linehan pasiūlė namuose sukurti vietą geriems santykiams. Jie siūlo rasti vietą, kuri būtų patogi ir saugi. Tai gali būti mielas ir mylimas fotelis, sofa, jauki supamoji kėdė arba tiesiog kambarys, kuriame jautiesi gerai. Psichologai pataria kartą per dieną ten nueiti ir teigiamai pagalvoti apie partnerį, vyrą, draugą, sutelkiant dėmesį į gerąsias jo savybes. Ši vieta galiausiai turėtų tapti santykių vieta, kuri siesis su teigiamais jausmais ir teigiamomis mintimis apie mylimąjį. Vien nuėjusi į šią vietą prisiminsi gerus dalykus ir jausiesi jam artimesnė.

Trys santykių tikslai

Psichologas A. Beckas tvirtino, kad trys pagrindiniai tikslai, kurių reikėtų siekti norint turėti laimingą partnerystę ir santuoką, yra:

1. Siekis suformuoti tvirtą pasitikėjimo, ištikimybės, pagarbos, saugumą pamatą. Suvokimas, kad vyras (ar žmona) yra svarbiausias artimasis, kuris žvelgia į tave kaip į įsipareigojusį sąjungininką, paramos teikėją, rėmėją.

2. Švelnių santykių puoselėjimas: jautrumo, rūpestingumo, supratimo rodymas.

3. Partnerystės stiprinimas, bendrų problemų sprendimas bendradarbiaujant ir ieškant kompromiso.

Vis dėlto nėra greitų sprendimo būdų ar stebuklingų metodų, padedančių pagerinti santykius ir išspręsti konfliktus. Reikalinga nuolatinė praktika, bandymai, klaidos ir mokymasis iš jų. Be to, konfliktai nėra jau taip blogai. Kai pati apie juos galvoju, dažnai prisimenu tai, ką prieš trejus metus man sakė viena JAV šeimų terapeutė: „Jei pora pykstasi, vadinasi, yra viltis, jie vienas kitam rūpi. Daug sunkiau kurti santykį, kai konfliktų nebėra.“

Net ir labai tarpusavyje derantys partneriai susiduria su konfliktais.

Klausymasis yra svarbiausias bendravimo įgūdis, sukuriantis ir palaikantis intymumą tarp partnerių.

Psichologė dr. Milda Perminienė
KTU, Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetas

Iliustracija: Nathan Walker