Požiūris į gyvenimą: racionalus ir romantiškas
Taigi, noriu suskirstyti žmogiškąjį supratimą į dvi rūšis – klasikinį bei romantinį.
Svarstant galutinės tiesos sąvokomis šitoks padalinimas mažai teturi prasmės, bet jis yra gana pagrįstas, kuomet mąstai klasikiniu požiūriu, kuris buvo naudojamas atrandant ar sukuriant formuojančių principų pasaulį. Sąvokos klasikinis arba romantinis, kaip jas vartojo Faidras, reiškia štai ką:
Besivadovaujantis klasikiniu supratimu pasaulį pirmiausia mato kaip formuojančius principus pačius savaime. Besivadovaujantysis romantiniu supratimu jį suvokia pirmiausia kaip betarpišką pavidalą. Jeigu parodytum romantikui motorą, mechaniko brėžinį arba elektroninę schemą, vargu ar jam tai atrodytų įdomu.
Tai jam nėra patrauklu, nes tikrovė, kurią jis mato, tėra paviršius. Nepatraukli skaičių, žodžių, linijų painiava. Nuobodybė. Bet jeigu parodytum schemą ar brėžinį klasikinių pažiūrų asmeniui – jis žvilgtelėtų ir susižavėtų tuo, ką įžvelgė, nes jis mato, jog linijų, kontūrų, simbolių kalboje slypi stulbinantys formuojančių principų turtai.
Romantinis būdas yra pirmiausia intuityvus, kūrybinis, įkvepiantis ir skirtas vaizduotei. Čia vyrauja jausmai, o ne faktai. „Menas”, kuomet jis priešinamas „Mokslui”, dažniausiai yra romantiškas. Jis nepaklūsta dėsniams ar išprotavimams. Jį valdo jausmai, intuicija ir estetinis suvokimas. Šiaurės Europos kultūrose romantinis mąstymo būdas dažniausiai yra siejamas su moteriškumu, tačiau ši sąsaja nėra būtina.
Klasikinis būdas, priešingai, paklūsta protui ir dėsningumui – kurie patys yra minties ir elgesio formuojantys principai. Europos kultūroje jis laikomas vyrišku požiūriu, o mokslai, teisė ir medicina moterims nepatrauklūs būtent dėl šito.
Nors važinėjimas motociklu yra romantika, motociklo remontas – klasika. Purvas, alyva ir būtinumas įvaldyti reikalo esmę – visa tai būna taip antiromantiška, kad moterys laikosi kuo toliau nuo motociklų.
Nors klasikiniam būdui bjauri išorė dažnai yra būdinga, ji jam nėra savaiminga imant iš vidaus. Esama klasikinės estetikos, kurios romantikai dažnai nesuvokia – kaip tik dėl jos subtilumo.
Klasikinis stilius yra tiesmukiškas ir niekuo nepadabintas, nuosaikus, nejausmingas bei pasižymintis kruopščiai išmąstytomis proporcijomis. Jo tikslas yra ne tiek įkvėpti emociškai, kiek suramdyti chaosą, kad nežinoma taptų žinoma. Tai nėra estetiškai laisvas, betarpiškas stilius. Jis yra estetiškai santūrus. Viskas yra suvaldyta. Jo vertė tiesiogiai priklauso nuo jo sugebėjimo suvaldyti chaosą.
Romatikui šis klasikinis būdas dažnai atrodo nuobodus, nerangus, atstumiantis, kaip ir motociklo remontas. Viskas čia tėra detalės, dalys ir komponentai bei sąryšiai. Niekas nėra aišku, kol nebus dešimt kartų perleista per kompiuterį. Viskas privalo būti įrodyta ir išmatuota. Sunkus, varantis į neviltį užsiėmimas. Mirtinai pilkas. Tai mirties jėga.
Tačiau, pasižiūrėjus klasikiniu būdu, ir romantikas nekaip atrodo. Lengvapėdis, nepatikimas, besiblaškantis, iracionalus, siekiantis vien tiktai malonumo. Lėkštas. Tuščias. Tiesiog parazitas, kuriam tingu nešioti nuosavą kūną. Visuomenės stabdys. Tačiau argi tai nėra lengvai atpažįstami kovojančių pusių apkasai?
Štai čia ir glūdi nesutarimų šaltinis. Žmonės yra linkę mąstyti ir jausti daugiausia tik vienu iš šių būdų, ir šitaip darydami nėra linkę suvokti arba pakankamai įvertinti kitokį matymo būdą. Bet juk nei vienas nesutiks atsisakyti tiesos, tokios, kokią suvokia, ir, kiek man yra žinoma, nei vienas iš gyvųjų nesugebėjo sutaikyti šių dviejų tiesų arba mąstymo būdų. Nėra tokio taško, kuriame susilietų šiedu tikrovės regėjimai.
Taigi mes matėme, kaip šiais laikais atsiranda gilus plyšys tarp klasikinės kultūros ir romantinės kontrakultūros – kaip du pasauliai susvetimėja ir ima neapkęsti vienas kito, kai visi savęs klausinėja: argi visados šitaip bus – tai lyg koks namas, suskilęs per vidurį. Iš tikrųjų juk niekas šito nenori, nepaisant kaip bemąstytų jo priešininkas aname, kitokių kriterijų pasaulyje …
Esu tiesiog laimingas, galvodamas apie racionalų, analitinį, klasikinį Faidro pasaulį.Tokio pobūdžio racionalumu nuo antikos laikų buvo naudojamasi siekiant atitolinti nuo savęs betarpiškos aplinkos nykumą ir nuobodulį. Tai sunku suvokti, nes šis protavimo būdas, kuriuo kadaise buvo pasinaudojama, norint pabėgti nuo „viso to”, tapo toks vyraujantis, kad kaip tik nuo jo dabar siekia išsigelbėti romantikai. Faidro pasaulį yra sunku aiškiai išvysti ne dėl jo keistumo, bet būtent dėl jo įprastumo. Artumas gali apžilpinti.
Jo būdas žvelgti į daiktus sąlygoja aprašymo būdą, kurį galima vadinti „analitiniu”. Tai dar vienas pavadinimas klasikinei nuostatai, kuria remdamiesi žmonės aptaria daiktus formuojančių principų sąvokomis …
Siekiant motociklą ištirti klasikiniu, racionaliu būdu, jis gali būti skirstomas pagal sudedamuosius agregatus arba pagal funkcijas … aprašymas aprėptų motociklo „kas”, kalbant apie sudedamąsias dalis ir variklio „Kaip”, kalbant apie funkcijas. Jam dar labai reiktų aiškinimosi „kur”, pateikiant iliustraciją, ir taip pat „dėl ko” – inžinerinių principų, atvedusių prie šitokio dalių komponavimo, prasme.
Bet juk mūsų tikslas nėra aiškintis motociklą iki išsekimo … galėtume pastebėti ir dar kai ką, ko pirmiau nebuvo matyti. Pirmiausia, kad šitaip aprašyto motociklo beveik neįmanoma suprasti, nebent iš anksto žinotum, kaip jis veikia. Betarpiški paviršutiniai įspūdžiai, būtini pirminiam supratimui …
Ištrauka:
Robert M. Pirsig (2006). „Dzenas ir motociklo priežiūros menas: vertybių tyrinėjimas”. 86-93 psl.
Iliustracija: Fahrul Azmi / Unsplash