Pralauktas gyvenimas

Dabar aš žinau, kad įdomiausi ir skaniausi momentai įvyksta tik ČIA ir DABAR, bet anksčiau gyvenau taip, kaip dauguma žmonių, vis atidėliodama gyvenimą ateičiai ir nežinia ko laukdama. Girdėjau gražiai skambančius žodžius “būk čia ir dabar, gyvenk šioje akimirkoje”, bet man vis nepavykdavo. Protas nepasidavė įkalbinėjimams ir arė įprastą vagą.

Nors girdėjau ir patarimą, kad gyvenime nereikia nieko gailėtis, bet tą dieną, kai netikėtai stuktelėjo penkta dešimtis, aš susimąsčiau ir vis dėlto paklausiau savęs “Jeigu sužinotum, moterie, kad rytoj – tavo paskutinė diena šioje žemėje, ko tau būtų labiausiai gaila?” Klausimas labai greitai išblaivė ir pagriovė dar likusias iliuzijas. Pasirodė, kad gaila būtų tikrai ne to, kas vyko. Na ir kas, kad tai buvo ne visada malonūs ir sėkmingą pabaigą turėję įvykiai, bet – VYKO. Kiek juose buvo spalvų, įspūdžių, “draivo”, gyvybės! O vat tenai, kur laukiau palankesnių aplinkybių, kad nutiks kažkas tokio ir tada…, kad reikia labiau pasiruošti, va, dar vieni mokslai ir tada jau tikrai, kai… – visiška tuštuma ir jokio skonio. Tiesiog pra(—–)laukti epizodai…

Ir tame nebuvau vieniša. Mačiau daugybę žmonių, daug įvairių istorijų, kurias pasakoja “atidėti gyvenimai”. Štai kelios iš jų…

Pirmoji istorija “Kai aš būsiu…”

Žinau vieną vyruką. Įdomus žmogus ir, tikriausiai, visai neblogas draugas. Gaila, kad per ne tokį jau trumpą gyvenimą neteko pažinti jo žmogiškųjų savybių – jis visą laiką buvo patologiškai užsiėmęs. Visą laiką dirbo, savaitgalius leido biure net ir tada, kai tai nebuvo būtina. Į darbą ateidavo pirmas ir išeidavo paskutinis. Vis tyrinėdavo kažin kokios rinkos naujoves.

Kai mes jo klausdavome “Ei, kada vestuvės?” ir “Tavo draugai jau po du vaikus turi, kada tu subręsi?”, jis suraukdavo kaktą ir sakydavo “Dabar dar ne laikas. Vat kai padarysiu karjerą ir būsiu…, tada”. Taip, jis užkopė į karjeros aukštumas, susikūrė puikią materiją, važinėja “kietu” automobiliu ir gyvena prabangiame name. Tiesa, per paskutinį dešimtmetį jis atostogavo vieną kartą ir tai tik tada, kai gulėjo ligoninėje dėl skrandžio opos. Ir darbe jis tebeleidžia kiauras paras, bet ne todėl, kad dar yra ko siekti, o todėl, kad nejauku sugrįžti į tuščius namus ar vienam gulinėti Viduržemio jūros pakrantėje. Nes tikėjimas, jog ateis ir į jo kiemą šventė, kai jis galės ramiai palikti visus reikalus ir atsiduos gyvenimo džiaugsmams, deja, nepasitvirtino.

Darboholikai, fanatiškai siekiantys tikslų – kategorija žmonių su “atidėtu gyvenimu”. Jie negali sau leisti poilsio, asmeninio gyvenimo ar draugų. Jie galvoja, kad atsipalaiduos tik tada, kai pasieks tikslą. Ir tada jų gyvenime atsiras viskas. Bet po vieno pasiekto tikslo randasi antras, trečias, ketvirtas ir, deja, kol jie užsiėmę savo tikslais, artimi jiems žmonės jaučiasi atstumti ir nereikalingi, ir palengva tolsta. O tada, kai viršukalnė pasiekta, pasirodo, kad gyvenimas per trumpas ir laiko kitoms svajonėms nebeužteko. O juk buvo galima viską suderinti…

Antroji istorija “Gyvenimas dėl…”

Pažįstu nuostabią, fantastišką moterį. Tuo metu, kai bendravome, didžiausias jos gyvenimo rūpestis buvo sūnus, o visi ją pažįstantys jai linkėjo vienintelio: kad ji mažiau apie jį tupinėtų. “Na, pastatysiu sūnų ant kojų ir tada…”, – kartodavo ji lyg maldą. Kai baigdavosi gimtadienio proga dovanotas lūpdažis, ji aplakstydavo visą miestą, kol kokiam užkampio kioske atrasdavo tokios pat spalvos, bet dešimt kartų pigesnį (na ir kas, kad neaiškios kilmės). O pasiūlymas nusipirkti kokybišką jai atrodė kaip didžioji nuodėmė “Tu ką? Tokie pinigai! Aš jau geriau sūnui braškių nupirksiu!” Ir perka iki šiol. Malda “Pastatysiu sūnų ant kojų ir tada pradėsiu rengtis gražiais drabužiais, pradėsiu savimi rūpintis, išvažiuosiu pailsėt, gal dar ir vyrą kokį susirasiu…”, deja, išgirsta nebuvo.

Kita grupė “atidėtų gyvenimų” – žmonės, gyvenantys dėl kitų. Jie koncentruojasi į savo artimųjų tikslus ir norus, o savo svajones nuolat atideda ateičiai. Mamos, numojusios ranka į save ir apsiginklavusios devizu “Viskas dėl vaiko”. Žmonos, ištirpusios mylimo vyro gyvenime. Psichologija sako, kad taip elgiasi tie, kurie nenori ir bijo prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir asmeninius siekius. Juk gyventi įsikibus į svetimas svajones ir tikslus tiesiog paprasčiau. O juk galima viską suderinti…

Trečioji istorija “Ir atskris stebukladarys”

Viena mano giminaitė visą laiką tikėjo, kad patys svarbiausi ir geriausi jos biografijos faktai dar ateityje. Ir prestižinis darbas, ir pats nuostabiausias vyras. Dirbo ji kasininke daržovių sandėlyje, kalnuose dulkių ir skersvėjų. Gyveno su “kolega iš cecho”, kraunančiu dėžes tame pačiame sandėlyje. Bet ji nuoširdžiai tikėjo, kad vieną dieną viskas pasikeis, o sandėlys ir krovikas – tai atsitiktiniai ir laikini jos gyvenimo faktai. Kai “kolega iš cecho” pasipiršo ir prakalbo apie vaikus, jos nuostabai nebuvo galo. “Apie ką jis kalba? Kaip taip? Jis rimtai galvoja, kad aš tekėsiu už jo?” Juk tai dar ne gyvenimas, tai tik “tyčia”, kad vienai nereikėtų būti. Kai jos paklausiau, koks lemtingas įvykis turėtų nutikti, kad ji kardinaliai pakeistų gyvenimą, ji tik gūžtelėjo pečiais ir atsakė: “Ai, nežinau, negalvoju apie tai, kažkaip viskas įvyks”. Na taip, ir princas iš dangaus nukris, ir darbas pats atsiras, o kol kas – yra kaip yra…

Sąlyginai šiuos žmones galima pavadinti “idealistais”. Jie puikiai įsivaizduoja, kaip ir su kuo jie norėtų gyventi. Ir tol, kol susikurtas idealas sklando mintyse, jiems atrodo, kad kol kas gyvena ne iš tikrųjų, tiesiog ruošiasi ir repetuoja. Tačiau padaryti kažką, kas priartintų tą įsivaizduojamą ateitį, net neplanuoja. Kodėl? Nes jie nori išvengti konkrečių veiksmų, reikalaujančių pastangų, jiems patogiau gyventi “pusiau”, nematyti realybės ir svaigintis iliuzijomis.

Ateitis prasideda kada?

Žmonių, gyvenančių vardan ateities – milijonai. Ir visi mes kažkiek “atidėliotojai”. Žadame pradėti sportuoti. Nuo rytojaus. Bet šiandien dar ne, rytoj. Ir tada geriau jausimės, gražiau atrodysime. Ir po pusmečio būtinai sutiksime savo gyvenimo meilę. Nes tokie, kokie esame dabar, tikrai jos nesutiksime. O labai norime. Bet sportuoti – rytoj. Norime dirbti toje įmonėje ir būtinai tenai dirbsime. Tada, kai anglų kalba bus lyg gimtoji. O mokytis – nuo pirmadienio, šiandien dar ne, dar kitų reikalų yra. Palauks tas išsvajotas darbas, juk tik savaitę…

Ir nebūtų tame nieko blogo – galvoti apie ateitį ir svajoti apie geresnius laikus, jeigu situacija netaptų panaši į pasakojimą:

“Gulėdamas mirties patale, senis prašo artimųjų, kad paruoštų jam puodelį arbatos su dviem gabalėliais cukraus. Artimieji nustemba: “Juk tu visada arbatą gerdavai su vienu gabalėliu cukraus”. “Taip, namie aš gerdavau su vienu, svečiuose – su trim, o iš tikrųjų man patinka su dviem”.

O tam, kad ta arbata su dviem gabalėliais cukraus pasimegautumėte ne tik gyvenimo finiše, prisiminkite bent šiuos labai paprastus dalykus…

Ateitis – tai ne efemeriškas rojus. Tai – atspirties taškas, padedantis planuoti dabartį. Todėl, jeigu kažką norite turėti, padaryti, kažko pasiekti, nebesvaikite “va, kai tai turėsiu, kai tai padarysiu, kai tai įgyvendinsiu…”. Pakeiskite kryptį ir nuolat klauskite savęs: “Ką aš DABAR galiu padaryti, kad tai turėčiau? Kaip man tai padaryti?” Norite gyventi name? Tam, kad jį turėtumėte, reikia padaryti ką ir kaip? Pavyzdžiui:

• susirasti geriau apmokamą darbą,
• mažiau laiko leisti plepant su draugais, draugėmis,
• įgyvendinti naują projektą,
• …

Ir pradėkite tai daryti.

Viskas prasideda šiandien. Čia ir dabar. Tai – vienintelis realus momentas, kai jūs galite kažką padaryti ir pakeisti. Daugiau jokio kito nėra. Tik čia ir dabar. Nėra jokių palankesnių aplinkybių, geresnių sąlygų tinkamesnio laiko. Niekada nebuvo ir niekada nebus. O klausimas “Kas, jeigu ne aš? Kada, jeigu ne dabar?” turėtų tapti kasdienine mantra.

Jeigu iš tikrųjų kažko norite, bet kyla pagunda tai atidėti dėl populiarios ligos “trūksta motyvacijos”, tiesiog prisiminkite, kad tik žodžių “dabar” ir “daryti” derinys gali iš saldaus sapno pažadinti jūsų motyvaciją. DABAR + DARYTI = MOTYVACIJA. Kitaip jums niekas neįpūs jokios motyvacijos ir dar ilgai jos ieškosite klaidžiuose saviugdos labirintuose.

Atsisukite į savo tikrąsias, gilumines vertybes. Jos, lyg švyturys, ves jus ten, kur norite būti. Ko jūs norite iš šio gyvenimo? Kur norite nueiti? Atrasti ir užsiimti mylima veikla? Jausti šilumą ir pasitikėjimą šeimoje? Turėti artimą žmogų ir gyventi su juo meilėje? Palikti po savęs kažką vertingo? Pasiekti kažko ypatingo? Vis paklauskite savęs “Kas man svarbu?” ir išgirskite SAVO atsakymą.

Remkitės savimi, o ne svetimomis tiesomis. Tai, kas gerai kitiems, nebūtinai bus gerai jums. Pasiųskite po velnių pakelių rėksnius su būgnais, visada geriau žinančius, koks žmogus jūs esate, kas jus prakeikė, kokią karma atidirbinėjate, ko jums reikia ir kokie jūs turite būti, kad būtumėte laimingi. Ir būkite visokie. Verkšlenkite. Neverkšlenkite. Bijokite. Nebijokite. Būkite herojais. Pralaimėtojais taip pat būkite. Verkite ir juokitės. Dainuokite ir tylėkite. Būkite geradariai. Ir tie, kurie nepasidalina paskutiniu pyrago gabalėliu. Tik jūs patys žinote, kas jums svarbu šiame gyvenime. Tik jūs žinote, ko jums reikia.

Ir jeigu nuspręsite pasiekti savo švyturį, bus nesvarbu, ar jūsų sportiniai batai atitinka kitų reikalavimus, skonį ir “teisingumo” suvokimą.

Svarbu bus tik tai, kiek žingsnių jūs nueisite iki savo švyturio.

Ir jeigu norite jį pasiekti, vienintelis būdas tai padaryti – eiti.

Todėl nebeatidėliokite ir tiesiog eikite, nes gyvenime nėra repeticijų. Nei tarpinių, nei generalinių. O jeigu galvojate, jog kažko dar nemokate, kad galėtumėte eiti, nesukite dėl to galvos – visko, ko reikės, jus išmokys kelias…

Ilona Tamošiūnienė | drasagyventi.lt
Iliustracija: Porapak Apichodilok / Pexels.com