5 klausimai, kurie padeda sustabdyti vaiko pyktį

Kai suaugęs žmogus ar vaikas labai stipriai pyksta jį užvaldo emocija ir išsijungia mąstymas. Žmogus nemąsto, o tik jaučia. Mūsų smegenys taip sukonstruotos, kad vienu metu mes negalime ir mąstyti ir jausti. Jei norime, kad vaikas nustotų greičiau pykti, reikia paskatinti jį susimąstyti. Mastydamas jis savaime nustos pykti.

Štai keli klausimai, kurie paskatina vaiką susimąstyti ir nustoti pykti:

1. „Man atrodo, kad tu dabar pyksti?“ arba „Ar aš teisi/us, kad tu dabar pyksti?“. Vien emocijos įvardinimas sumažina jos stiprumą. Tik svarbu tai pateikti kaip klausimą, o ne konstatuoti faktą „Tu piktas“, nes toks tiesmukas pasakymas tik dar labiau padidins vaiko pyktį. Vyresnių vaikų (nuo 7-8 metų) dar galima paklausti: „Kaip tau atrodo, kas vyksta su tavimi?“. Jei vaikas jau kažkiek orientuojasi savo emocijose, jis gebės įvardinti jį užvaldžiusi jausmą. Dar labai svarbu šiuos klausimus užduoti geranoriškai, o ne kaip puolimą ar vaiko menkinimą. Turime įsisąmoninti, kad pyktis yra normali emocija ir vaikas turi teisę pykti.

2. „Kokio dydžio tavo pyktis?“. Vyresnių vaikų „Kiek stipriai tu pyksti arba kiek procentų pyksti?“. Šie klausimai skatina vaiką mąstyti, o jau minėjau, kad mąstant mes nebegalime pykti. Mažesniems vaikams galime pasiūlyti variantus, kokio dydžio gali būti pyktis, pvz.: ar kaip vyšnia, apelsinas ar arbūzas; kaip musė, pelė, šuo ar dramblys? Pirmą kartą šie klausimai vaikui gali sukelti susierzinimą ar pasimetimą, tai visiškai normalu. Emocijų pažinimo ir valdymo reikia mokytis nuosekliai, nuolatos praktikuojantis.

3. „Kaip norėtum, kad būtų?“. Sulaukus vaiko atsakymo į šį klausimą tikrai nereikia pulti pildyti vaiko pageidavimų. Svarbiausias šio klausimo tikslas yra padėti pačiam vaikui susigaudyti, kodėl jis supyko ir ko jis nori. Labai dažnai vien noro įsivardinimas padeda susigaudyti situacijoje ir ją spręsti. Vėl gi mąstydamas vaikas apie tai ko nori, nebegali taip stipriai pykti. Svarbu vaikui parodyti, kad jo norą suprantate, priimate jo emocijas, bet tai nereiškia, kad viskas turi būti pagal jo norus. Šį klausimą labai naudinga užduoti sau ir suaugusiam žmogui, kai pradeda imti pyktis, o jo priežastis neaiški, nes tiek vaiko, tiek suaugusio žmogaus pyktis parodo, kad situacija klostosi ne taip, kaip norima, bet neretai mes nežinome, ko iš tikro norime.

4. „Ką galėtum padaryti, kad būtų taip, kaip tu nori?“. Toks klausimas dar labiau apskatins vaiką mąstyti, įsivertinti ar realu čia ir dabar gauti tai ko jis nori. Tai, kad vaikas kažko nori yra labai gerai, nes kai vaikas nieko nebenori, tėvai nebeturi galimybių vaiko nei paskatinti, nei sudrausminti, todėl reikia leisti vaikams norėti ir tuos norus išsakyti. Galite netgi vaikui sakyti: „Labai gerai, kad tu šito nori, Aš tave girdžiu, suprantu. Tai galėsi turėti, kai…“. Vėl gi čia labai svarbus suaugusio žmogaus geranoriškumas ir vaiko palaikymas.

5. „Ar tau reikia minutės nusiraminimui?“. Dažnai kai vaikas pyksta, suaugęs žmogus nori kuo greičiau, kad vaikas nurimtų ir puola jį tramdyti. Nors dažnai daug veiksmingesnė taktika leisti vaikui nusiraminti pačiam. Atsitraukimas ir pabuvimas vienam neretam vaikui ir suaugusiam žmogui padeda greičiau nurimti. Dar galite vaiko paklausti „Ar tau reikia padėti nusiraminti?“ ir jums vaikas puikiai įvardins, ką turite padaryti, kad jis nurimtų. Tai gali būti ir apkabinimas, ir nugaros paglostymas arba palikimas vaiko vieno. Nebijokite to paklausti konkretaus vaiko, nes vaikai skirtingi ir kas veikia vienam vaikui, kitam gali visai netikti.
Dar labai svarbu mokinant vaikus pažinti ir valdyti savo emocijas yra mokymas per pavyzdį, t.y.: pagalvokite kaip Jūs elgiatės kai pykstate. Jūsų veiksmai yra daug svarbesni už žodžius.

Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė | psichologijoscentras.lt