Priežastys, kodėl vyrai namuose pasislepia už ekranų
Sako, aplink vis mažiau ir mažiau tikrų vyrų. Jie tokie moteriški ir bijantys prisiimti atsakomybę. Kas dėl to kaltas? Gal mes taip užauginame savo sūnus, neleisdamos pamatyti gero tėvo pavyzdžio? Tad gal reikėtų mums, mamoms, prisiimti atsakomybę ir pagaliau leisti vyrams atlikti tikrą tėvo vaidmenį?
Apie tėvo vaidmenį šeimoje kalbamės su Individualiosios psichologijos konsultantu Virginijumi Varkaliu.
– Koks šiandien yra tėvo vaidmuo šeimoje ir koks turėtų būti?
– Mes gyvename laikmetyje, kuriame tėvų vaidmenys susiniveliuoja ir aiškios ribos tarp mamos ir tėčio nebelieka. Prieš 30-50 metų viskas buvo daug aiškiau. Dabar gi nebeturime aiškios ribos, kas yra tėtis, kaip ir neturim ribos, kas yra vyras. Ir kyla klausimai: ką reiškia būti vyru ir ką reiškia būti tėčiu? Tėčio vaidmeniui šiandien nepakanka tik uždirbti pinigus, nudobti mamutą ir jį partempti namo. Šiai dienai visuomenės požiūris iš tėčio reikalauja ir prisidėjimo prie auklėjimo, išliekant šeimoje, pasidalinant rūpesčiais su motina, su žmona.
– O tai, kad tėtis buvo tarsi nustumtas, gal yra ir moters, jos požiūrio į vyrą kaltė?
– Kaip tai banaliai ar skausmingai nuskambėtų, taip. Jei mes ieškotume kaltininko, iš dalies mes prieitume prie moters ir vieno iš elementų – tai moters vaidmens berniuko gyvenime. Atėjęs berniukas į pasaulį susiduria su matriarchatu, kuris jį supa aplinkui. Mama iki dvejų metų praktiškai yra pagrindinis globėjas, nes tėtis tuo metu nėra toks svarbus vaikui, kad šis be jo neišgyventų. Ir sūnus būna labiau prie mamos. Paskui prasideda vaikų darželiai, kur vaikas, stebėdamas aplinką ir suaugusius, 90 proc. mato moterų kolektyvą ir jų supratimą, kokie turėtų būti berniukai ir vyrai.
Vėliau berniukai ateina į mokyklą, kur pradinėse klasėse apie 90 proc. jie susiduria su moterišku kolektyvu ir su moterišku požiūriu į berniukus ir mergaites, jų elgesį, skirtumus ir panašumus. Čia yra iš tikrųjų labai svarbu tai, kad berniukai vystosi truputį kitaip nei mergaitės. Jie turi didesnį fizinį aktyvumą ir šiek tiek lėtesnę mąstymo raidą. Mergaitės būna imlesnės, greitesnės, nes jų raida spartesnė. Tai turėtų žinoti ir mokytojos, o ne prašyti berniuko sėdėti tyliai ramiai kaip „Evelina“. Vis dėl to ar mes jam leidžiame būti „Petriuku“, ar norime, kad būtų toks pat patogus kaip mergaitė „Evelina“?
Vyras kaip mokytojas į berniuko pasaulį ateina dažniausiai jau po pradinių klasių, ir tai bus istorijos, geografijos, fizikos ar kūno kultūros mokytojas. Taigi berniukų prisilietimas prie vyriškosios pusės yra labai menkas iki pat universiteto. Tad realiame gyvenime iš tikrųjų vyrą bei jo požiūrį į vyriškumą ir į tėvystę formuoja moterys.
– O jeigu šeimoje nėra tėvo ir vaiką auklėja mama ir močiutė?
– Tada mes jau turime dvi moteris, kurios auklėja berniuką taip, kaip joms atrodo, kokie turėtų būti vyrai. Labai gaila, bet yra tokių šeimų. Aš viliuosi, kad tas berniukas per gyvenimą vis tik sutiks vyrų. Kokią išvadą jis pasidarys, priklausys nuo jo paties ir nuo situacijos. Gaila, kad tai gali būti vėlai, nors norėtųsi, kad tai būtų daug anksčiau ir būtų paraleliai tėvo linijai. Idealu būtų, kad mama po dvejų metų, sūnui prasidėjus atsiskyrimo periodui nuo mamos, kuo daugiau dalintųsi rūpesčiais ir kreiptų sūnų ar dukrą link tėvo. Būtent į tėvo pusę, leisdama susipažinti su tuo išoriniu pasauliu. Nes moteris- motina yra vidinio pasaulio, kuris yra namuose ir visada pasiekiamas, kūrėja, o tėvas yra tas tolimesnis asmuo, kuris deleguoja visą išorinį pasaulį, kas vyksta už namų durų.
Sveika būtų, jei tai būtų plastiškas perėjimas iš vienos į kitą pakopą, nes iš tikrųjų per vyriškąją – tėvo pusę vaikai renkasi savo pasaulėžiūrą. Kaip tėvas įsivaizduoja politiką, darbą, kaip jis turi būti dirbamas. Labai gaila, bet labai dažnai, klausiant, ką veikia tavo tėtis, dalis mažų vaikų tėvo faktiškai nemato ar mato jį tik sėdintį prie televizoriaus ar skaitantį laikraštį. Labai keista ir įdomu, kad paprašius vaikų pažaisti šeimas, mergaitės renkasi būti mamomis ar močiutėmis, o berniukai vengia tėvo vaidmens ir dažnai renkasi būti vaikais ar naminiais gyvūnais, nes tokio kaip tėvo jie neįsivaizduoja. Tai tokia būtybė, kuri ryte išėjo, vakare parėjo, o kur jis buvo, niekas nežino. Šiuolaikinių vyrų tikslas ir būtų supažindinti vaikus su savo pasauliu, parodyti, ką jie veikia ir ką dirba.
Anksčiau leisdavo atsivesti vaikus į darbovietę ir supažindinti, ką gi tėvai veikia darbe. Šiandien retai matau vaikus, kurie būtų atėję į darbą pas tėvus. Nebent jei prie namų kas turi dirbtuvę, tai dar vaikai mato, ką tie tėvai veikia. O šiaip tai yra labai sveikintinas dalykas supažindinti, kur gi tie tėvai dingsta, kol vaikai būna darželyje ar mokykloje.
– Bet čia gal ne tik moterų kaltė, kad tas vyras slepiasi už televizoriaus ar kompiuterio? Gal ir patys vyrai daro klaidas?
– Didžioji klaida turbūt yra ta, kad mes kartojame tas pačias klaidas, su kuriomis susidūrėme savo vaikystėje, kurias darė mūsų tėvai. Bet jas suvokti ir pamatyti nėra taip paprasta. Jeigu aš suvokiu, kad man trūksta kažkokios informacijos ir vyriškojo pradmens, jei manęs neinicijavo į vyriškąjį pasaulį, man yra sunku žinoti, kaip aš turiu elgtis, nes aš turėjau tik tokį pavyzdį, kokį turėjau. Ir čia vyras tarsi turėtų keistis. Bet keistis yra labai sunku, nes aš turiu tokią lyg programą – mačiau, kad mama visus darbus nudirba, kad tėtis tik pareina nakvoti, o būdamas namuose jis panyra į internetą ar užmiega prie televizoriaus. Ir man buvo aiškinama, kad „tu esi toks pat tinginys kaip tėvas“ ir „elgiesi lygiai taip pat kaip ir tėvas“, „ir iš kur tu toks esi“, „čia tėvo giminė“. Tai aš taip ir išmokau, taip ir elgiuosi. Nors atsiradus savo šeimai ir suprasdamas, ko jam trūko, vyras galėtų tai duoti savo vaikui ir tuo pačiu užpildyti sau.
Bet jeigu moteris apima visą erdvę namų ūkyje, pasirinkdama, kad tai yra moteriškas vaidmuo, tai vyrui dažniausiai nebus kur įsiterpti. Tačiau tai nėra vien vyro ar vien moters problema. Pora kartu turėtų suprasti ir nuspręsti, kokį vaidmenį ir kokias pareigas dalinasi. Kiek jie tarpusavyje konkuruoja ir dėl ko, kodėl jiems to reikia? Kaip vienas kitą supranta? Kaip supranta moterį ir moterišką vaidmenį ir vyrą bei vyrišką vaidmenį. Kad moteris ne tik ta, kuri gamina valgyti. O jeigu negamina – tai ką, nebe moteris? Su tokia nebeverta gyventi? Kad vyras ne tik uždirba pinigus ir parneša namo, kad vyras irgi kažkaip prisideda bei daro kažką kita. Ir kad vyrui nieko nėra smerktino, baisaus, nemalonaus būti su vaikais, juos mylėti, žaisti su jais.
– O alkoholizmas gal irgi susijęs su vyro noru pabėgti?
– Iš dalies taip. Pasidomėjus depresijos tyrimais pasirodė, kad tose šalyse, kuriose uždraustas alkoholis, depresijos skaičius yra vienodai proporcingas tarp vyrų ir moterų. Vakarų šalyse alkoholizmas paslepia depresijos ligą, legalizuoja vyrą gerti ir tuo pačiu leidžia paslėpti tą apatiją gyvenimui. Kodėl vyrai geria? Tai gali būti susiję su tais uždaviniais, kurių žmogus nesugeba įgyvendinti. Alkoholizmas – tai pabėgimas nuo savo aplinkos į tą malonesnę būseną. Reikėtų klausti: kas yra taip negero, kad norisi pabėgti, apsvaigti. Tai yra regresinis variantas, su kuriuo dažnai susiduriama šeimose.
– Anksčiau buvo gajus auklėjimo principas, kad tėvas šeimoje yra baudėjas, o mama guodėja. Tėvas tarsi vykdytojas, jis turi būti griežtas. Kaip jūs matote tą pasiskirstymą?
– Šis klausimas kelia kitą – kada tėvas žino, už ką bausti? Labai įdomu, kad mes šioje vietoje greičiausiai susidursime su tuo, kad tai mama deleguoja arba prašo tėvą vaiką nubausti už tą elgesį, kuris nutiko būnant jai su vaiku. Nes tėvo dažniausiai nebūdavo namuose. Ir jei mes prisiminsime bausmes, tai dalis jų būdavo dėl to, kad mamos pasiskųsdavo tėčiams ir tėčiai nubausdavo. Taigi vykdomasis elementas buvo tėvas, o mama likdavo „gerietė“. Tai klausimas patiems skaitytojams: kaip su tuo susitaikyti, kai mama, lyg pilkasis kardinolas, manipuliuoja ir save nori laikyti geresne? Čia labai slidu ir neskanu. Koks mamos tikslas nusiimti bausmės atsakomybę, nors ji iš tikro yra tas teismas ir ji priima sprendimą. Labai įdomu ir tai, kaip vyras elgiasi šioje pozicijoje. Žmona priverčia vyrą jai paklusti ir stoti į jos poziciją dėl to paties santykio su vaikais bausmės akivaizdoje. Kokį vaidmenį mes kuriame vaikams kaip tėvo? Moters dalis tėvo pateikime vaikams yra labai svarbi ir labai didelė. Nes ji deleguoja savo vaikų tėvą kažkokiems veiksmas ir būtent ji pateikia jo vaidmenį vaikams. Ji apie jį kalba, ji jam duoda užduotis, su juo dalinasi. Moteris turi daug atlikti, kol berniukai tampa vyrais – tokiais, kokie jie turėtų būti.
– Kokią pagrindinę žinutę norėtumėte pasakyti tėčiams tėvo dienai?
– Tėvu būti yra labai sunku, bet tuo pačiu yra labai faina. Tad siūlyčiau drąsos likti su vaikais vieniems. Nes labai įdomu, kad vaikai su tėčiais irgi labai nori būti. Tai rodo pavyzdžiai iš tėvų grupių ir pačių tėvų pasidalinimai. Su tėvais vaikai kartais geriau sutaria ir būna ramesni bei „paklusnesni“, nes sako, „parėjo mama namo ir vėl viskas prasidėjo“. „Nebuvo tavęs ir buvo ramu“ – skamba iš tėčių pusės. Tai rodo, kad su tėčiais vaikai visai smagiai leidžia laiką. Tai kviesčiau kiek įmanoma daugiau praleisti to smagaus laiko su vaikais.
– Bet mamos visuomet „žino geriau“?
– Taip, galima būtų klausti, ar mamos neatima iš vyrų drąsos būti tėčiais ir vyrais? Nes jos laikosi nuomonės, kad „aš žinau geriau, tu neišmanai“. Juk vaiką aprengti ir apipirkti dažniausiai renkasi motinos, aiškindamos, kad tėvas neišmano, kokių batų, kelnių ar kitų priemonių reikia vaikui. Pastebima tokia tendencija, kad netgi suaugę vyrai nepasitiki savimi būtent dėl savo aprangos, stiliaus ir pasirinkimo. Ir drabužių parduotuvėse galima tikrai išvysti ne vieną suaugusį vyriškį, kuris tariasi su pagyvenusia mama arba kuriam mama nurodinėja, kokias jis kelnes ar marškinius turi nusipirkti, kas jam tinka ar netinka. Tai rodo, koks didelis yra mamų formuojamas pasitikėjimas arba nepasitikėjimas savimi vaikui, o tuo pačiu vyrui ir tėvui.
Ar viena apsmukusi kojinė ir neteisingai užrišti batai rodo ir lemia, kad vyras nesugeba? Jei vaikas aprengtas, net jei ir ne taip tiksliai, kaip mama norėtų ar ne taip gražiai, greičiausiai vaikui jokių problemų nesukelia.
Mamos kartais norėtų tik vienokių savybių iš berniukų ir iš vyrų, nubraukdamos jų kitas savybes ir tuo pačiu neleisdamos jiems būti pilnu asmeniu. Tai kviesčiau vyrus ir tėčius pastebėti tas kitas savo vaikų savybes, kurios galbūt yra labiau berniukiškos, labiau pašėlusios, labiau ne tokios patogios, bet labai reikalingos, norint būti savimi. Mamos turėtų švelniai stumti savo vaikus link tėvų, kad skatintų jų atsijungimą nuo mamos link tėvo.
Mamos turi suvokti, kad jų sūnūs yra tik jų vaikai, bet nėra joms vyro pakaitalai.
Kalbino Jūratė Juršienė | delfi.lt
DĖMESIO! Tėvystės įgūdžių lavinimo programa „Tėvų grupės“ >>