Paauglystė: kaip geriau mokytis, motyvuoti ir tiesiog atrasti save?0 (0)
Pirmiausia noriu pradėti nuo to, kad dešimties metu praradau tėtį, nuo to viskas, manau ir prasidėjo. Visus mano brendimo metus, aš buvau labai uždara, jaučiausi nepilnavertiškai, turėjau kelias klasiokes su kuriomis ir bendraudavau ir vis dar bendrauju. Viskas tęsiasi ir iki dabar. Jaučiuosi taip, jog niekuo negaliu pasitikėti, negaliu su niekuo išsikalbėti.
Mokykloje, niekas iš manęs nesityčioja, mokausi vidutiniškai. Noriu pasiekti geresnių mokymosi rezultatų, tačiau negaliu, atrodo lyg mane kažkas stabdytu. Žinau, suvokiu, kad geriau mokytis privalau, tačiau nieko dėl to negaliu padaryti.
Skaitau įvairią literatūrą, žiūriu filmus ar skaitinėju straipsnius „kaip atrasti save” ir pan., bet niekas nepadeda. Stengiuosi sau kažkuo padėti, vakarais apie tai dažnai mąstau, tačiau ryte atrodo lyg viskas išgaruoja, pamirštu visas svajones apie kurias svajoju, tikslus.
Dar viena mano problema – tėtis. Vaikystėje aš praleisdavau mažai laiko su juo, nes jis buvo alkoholikas. Taip, aš tai pripažįstu, tačiau aš ant jo pykstu. Žinau, kad negalima to daryti, bet tiesiog aš neturėjau tiek daug laiko kurį galėjau praleisti su juo.
Trečia, mano problema ta, kad aš noriu, taip pat studijuoti psichologiją. Tačiau nežinau ar aš sugebėsiu. Dauguma sako, kad: „Psichologas. kuris turi savo problemų – geriausias psichologas”, bet aš bijau, kad mano šios problemos ir baimė „nepakištų” kojos.
Manau, kad nesu tipinė tokio amžiaus paauglė. Dauguma mano draugių rūpi vaikinai ar „rūkymas ir alkoholiniai gėrimai padaro mane populiariu”, aš nesu tokia ir žinau, kad tai yra gerai. Tiesa, neverkiu vakarais, kad mano gyvenimas yra „pragaras” ar nesu naivi. Bet kaip susivokti ar prisiversti save tobulėti, mokytis? Kaip atsikratyti, nepilnavertiškumo? Lyginimo save su kitais ir tuštumos? Ar tai depresijos požymiai? Kaip sugebėti atleisti žmogui, kurio nepažinojai, nori atleisti, tačiau nebegali? Ir kaip suprasti kuo iš tiesu nori tapti? Kaip atrasti save?
Milda (vardas pakeistas)
Komentuoja medicinos psichologė Sandra Anuškevičienė
Labas Milda,
Svarbu, kad rašai ir daliniesi savo mintimis bei išgyvenimais. Iš laiško suprantu, kad šiuo metu priėjai gyvenimo laikotarpį, kuriame turi daugiau klausimų negu atsakymų. Girdžiu, kad jautiesi nusivylusi savimi, nes esi uždaro būdo, tavęs netenkina turimų draugų skaičius bei prastai vertinti savo mokymosi rezultatus. Pyksti ant mirusio tėčio ir tuo pačiu jautiesi kalta dėl to, kad jauti jam tokį jausmą. Esi pasimetusi, nes pasirinktos studijos tau kelia rimtų dvejonių ir pamąstymų. Natūralu jausti tokius jausmus, kada iš vaiko tampame suaugusiu žmogumi esame pereiname laikotarpyje, tada kyla įvairių minčių, jausmų, siekiame atrasti atsakymus į svarbius gyvenimiškus klausimus.
Tavo laiške girdžiu kelis svarbius momentus, kuriuos norėčiau aptarti. Pirmiausia tai yra tėčio netektis. Iš tavo reiškiamų emocijų ir kylančių minčių, darosi panašu, kad tavo tėčio gedėjimo procesas tavyje yra užsitęsęs. Tu turi dar neišgyventų ir „neišjaustų“ jausmų, su kuriais svarbu susitvarkyti, siekiant, kad tai tau nekeltų dar didesnių sunkumų ateityje. Sakai, kad pyksti ant jo ir tuo pačiu teigi, kad žinai, jog to negalima daryti. Šioje vietoje norisi tau pasakyti, kad tavo jausmai yra tavo ir tu turi pilną teisę juos jausti. Su tokiais išgyvenimais susiduria daugelis žmonių, kuriems teko augti su priklausomybe sergančiu žmogumi. Pasaulinėje praktikoje plačiai kalbama apie tai, kad gyvenimas su priklausomybe turinčiu tėčiu (ar mama), turi neigiamos įtakos ir tokiems vaikams taip pat reikia praeiti „gydymosi kelią“, kurio metu pasveikstama nuo traumų, patirtų augant tokiose šeimose.
Užsimeni, kad kyla sunkumų mokymosi procese ir tai yra natūralu. Kuomet mes turime emociškai sunkių išgyvenimų, mūsų organizmas mobilizuojasi į šių emocijų kontrolę, todėl suprantama kad pritrūksta energijos ir yra reikalingos valios pastangos, kad galėtume užsiimti papildoma veikla. Jėgoms apleidus, krinta tavo mokymosi rezultatai.
Kitas svarbus momentas – tavo studijos. Visuomenėje vyrauja įvairių mitų. Psichologijos mokslo studijos ir psichologo profesija yra viena labiausiai mitais apipinta sritis, kuri klaidina žmones. Norint būti geru šios srities specialistu, tikrai nereikia turėti asmeninių problemų, tam reikia teorinių žinių ir praktinio patyrimo. Klaidingai galvojama, kad psichologijos studijų metais yra sprendžiamos studentų problemos. Studijų metu pateikiama teorinė medžiaga, bei praktikos užsiėmimai, tačiau tai nėra orientuota į studento problemų korekciją. Psichologo profesija reikalauja ypatingų vidinių resursų, šį darbą dirbantis žmogus turi būti tam pasiruošęs visapusiškai. Kadangi dirbama su žmonėmis, kurie turi sunkumų ir įvairių išgyvenimų, todėl labai svarbu dirbant šį darbą, tai padaryti maksimaliai gerai, o „sergantis” specialistas negali pilnai išpildyti šio uždavinio.
Taigi, apibendrinant galime sakyti, kad vaikystėje patirta netektis tavyje nėra pilnai išgedėta ir „išjausta“, tam įtakos galimai turėjo stiprūs neigiami išgyvenimai tėčiui, dėl jo priklausomybės, ir su šia liga susijusiais sunkumais, kuriuos tau teko patirti. Tokiu atveju reikalinga psichologo – psichoterapeuto pagalba, kuri gali padėti susitvarkyti su šiais išgyvenimais. Bendraudama su konsultantu, taip pat turėtum išsigryninti savo norą studijuoti psichologiją, atsakyti į klausimą, kokio tikslo vedina sieki įgyti šią profesiją?
Linksiu sėkmės ir stiprybės savęs ieškojimo kelyje,
Medicinos psichologė Sandra Anuškevičienė
s.anuskeviciene@gmail.com
