Pseudopsichologija

Gintarės Kaminskienės straipsnyje skaitau apie Lietuvos darbo biržą (LDB), kuri mus informuoja, jog jauni psichologijos studijas universitete pabaigę specialistai – dauguma  bedarbiai. Labai keista, nes tik prieš kelis metus situacija buvo kardinaliai priešinga, ta pati LDB skelbė, kad psichologo specialybė yra viena iš perspektyviausių ir reikalingiausių mūsų krašte.

Ką jau kalbėti apie tai, jog pirmaujame pagal savęs naikinimo rodiklius daugelyje sričių. Išeina, kad ten, kur psichologas reikalingiausias – jo visai nereikia. Jei į Lietuvos visuomenę pažvelgtume kaip į vientisą individą, tokia padėtis labai primintų vengimo ar neigimo reakciją, t. y. primintų tam tikrą gynybos mechanizmą, kai nesąmoningai siekdami išvengti skausmo, nemalonumų ar tiesiog diskomforto, situaciją ignoruojame, neigiame jos realumą.

O ir tikrai, kur be pasisuksi – psichologas vertinamas kaip šuniui penkta koja. Mokykloje, jo nėra arba jis daro kažkokius pašalinius darbus (kam pinigus švaistyti), arba dirba puse etato. Įmonėse – specialistus atrenka baigę visai kitus mokslus. Motyvacijos paskaitas ir seminarus veda įvairūs laimės guru, sėkmės mokytojai, kurie elementariausias, tiesiog vadovėlines psichologijos tiesas apvelka karmos ar kitais mistiniais terminais, pateikia kaip mokslo naujoves ar asmeninio nušvitimo dėka atsiradusias įžvalgas.

Jei bandome melo detektoriais ar kitomis testavimo priemonėmis demaskuoti apgavikus – Lietuvoje šios technologijos neveikia, visame pasaulyje veikia, o Lietuvoje, deja, bet ne. Žmogus išprotėjo, bet gydyti jo nevalia, pažeisime asmens laisvę būti bepročiu. Tegu sau būna geriau TV ekrano pop žvaigžde, ir reklamos reitingai kyla, ir žiūrovams linksma,  ir bepročio teisė į laisvę išsaugota. Totali win-win strategija.

Lietuvoje pribrendo reali problema, atsirado gana gausi konsultantų, įvairiausių sielos „Ekspertų” grupė, kurie bala žino kuo remiasi, protu sunkiai suvokiamus dalykus kalba ir vadina save sielų gydytojais, laimės mokytojais, motyvatoriais ir t. t.

Va, kad ir šis straipsnis iš žurnalo „Psichologios magija”, skirtas porų problemoms spręsti, pavadinimu „Jausmų matematika”.  Jame pozityvaus gyvenimo mokytoja atsako į žurnalistės klausimus. Ištrauka:

Klausimas: Tiesa, kad tikrąją meilę sutinkame tik vieną kartą gyvenime?

Atsakymas: Jeigu pavyksta rasti antrąją sielos puselę, tuomet gyvenimo meilę sutinkame tik katrtą gyvenime. Tačiau tai nereiškia, kad negebėsime mylėti žmogaus, kuris nėra antroji sielos puselė. Tie asmenys, kurie neranda pastarosios, gali sutikti daug žmonių, kuriems jaus meilę.

Analizė: Remiamasi kažkokia „sielos puselių” teorija, kuri nėra patikrina moksliškai ir apskritai net nėra mokslinė hipotezė, kuri teigia, kad kiekvienas žmogus turi tik 1 jam skirtą žmogų, su kuriuo bus laimingas. Bet jei tokio nesutiks, vis tiek bus laimingas. Apibendrinant: viskas įmanoma, gali būti visaip. Tokia loginė struktūra būdinga praktiškai visam tekstui.

Klausimas: Ką daryti, kai vienu metu patinka keli asmenys?

Atsakymas: Jeigu yra keli potencialūs patinkantys partneriai, galima tiesiog paprašyti Dievo pagalbos, pavyzdžiui, žodžiais: „Mano gerasis, maloningasis Kūrėjau, prašau atsiųsti partnerį, kuris šiuo metu man būtų geriausias.” Kartojant šį prašymą reikia leisti natūraliai susidėlioti įvykiams ir situacijoms.

Analizė: Kas pirmas tau paskambins ar įsitemps į lovą, tas ir bus tau partneris. Remiamasi lyg ir religine sistema, siūloma kreiptis į Kūrėją, tik neaišku į kokį. Vienoje straipsnio vietoje konsultantė apeliuoja į Vedas, kitoje į krikščionybėje aprašomą velnio ir Dievo kovą, trečioje – išlenda neaiškios metafizinės „sielos puselių”, „karmos” ir kitos teorijos.  Išvada: kaip bus – taip ir bus, štai tokia konsultantės išmintis. Gilu.

Beje, tokių pseudo psichologų konsultacijų ir seminarų kainos prilygsta, o kartais net gerokai viršija aukščiausios klasės psichoterapijos asų įkainius. Peršasi išvada, jog poreikis yra milžiniškas, psichologų reikia, bet juk pakeisti karmą, gavus palaiminimą už kelis šimtus litų, yra lengviau nei 2-3 metus lankytis psichoterapijos seansuose.

Visai nenuostabu, kad baigęs mokslus psichologas neranda darbo, nes jo rolę aktyviai perima tarologai, astrologai, laimės psichologai ir kiti būrėjai, „specialistai”, harmonizatoriai, kosmoenergetikai ir tiesiog nušvitę piliečiai.

Išeitis galėtų būti tokia: inicijuoti įstatymo apie psichologinį konsultavimą projektą. Įstatyme numatyti privalomą žinių ir įgūdžių minimumą, pvz. psichologijos bakalauro laipsnis arba bent kažkokie kvalifikaciniai kursai apimantys pamatines žinias emocijų, psichologinio konsultavimo, gynybos mechanizmų, asmenybės sandaros temomis. Tokie kursai turėtų tapti privalomi visiems alternatyvios medicinos atstovams, norintiems konsultuoti psichinės gerovės klausimais. Neišlaikius egzamino, be tokio elementariausių psichologinio konsultavimo žinių pagrindo, bet kokia konsultacinė veikla būtų draudžiama ir traktuojama kaip destruktyvi veikla, kaip grėsmė žmogaus fizinei ir psichinei sveikatai taikant Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą.

Paradoksalu: kūną operuoti reikia mokytis 10 metų, o sielą „remontuoti” Lietuvoje leidžiama visiems kas tik nori.

Parengė: Edvardas Šidlauskas | psichika.eu