Psichoanalitikas: padedu porai mirti, kad iš jos gimtų nauja

Su psichoanalitiku ir seksologu Alain Heriliu, 25-erius metus dirbančiu su poromis, psychologies.ru kalbasi apie seksualinis troškimus, fantazijas ir kūrybingus sprendimus.

– Kokia, jūsų nuomone, yra psichoterapeuto, dirbančio su poromis, užduotis?
– Mano užduotis – ieškoti prasmės. Kai partneriai supranta savo poelgių prasmę, tai yra kodėl jie elgiasi vienaip ar kitaip, jiems tampa lengviau. Nekalbu apie norą viską racionaliai paaiškinti, tačiau bent nedidelė dalis refleksijos būtina, kad išsiaiškintume priežastis, kurios suartino du žmones.

– Kaip jūs apibūdintumėte, kas yra pora?
– Man pora – tai patirtis gyvenant tam tikro nepritekliaus sąlygomis. Kiekvienam partnerių teks išmokti, „kad kitas negali man duoti visko, ko man reikia“. Žakas Lakanas sakė, kad pora, kai mes prašome kito to, ko jis neturi. Tad privalome susitaikyti, kad tas ne visada mus tenkins. Jeigu vienam partnerių reikalingas kitas, jis mylimąjį tiesiog uždusins. Todėl pora turi gyventi nuolatos ieškodami pusiausvyros. Jie negali būti ramūs, nes nuolat reikia ką nors nuveikti: puoselėti santykius, mokytis bendrauti kitaip, kartu keistis. Partneriai į terapijos seansą ateina siekdami evoliucionuoti, tačiau kažkuri jų esybės dalis keistis nenori. Štai čia ir yra psichoterapeuto darbo sunkumas, bet kartu ir žavesys.

– O kaip gi Antuano de Sent Egziuperi garsioji frazė, kad „mylėti, vadinasi, žiūrėti viena kryptimi“…
– Tačiau kartais reikia žiūrėti ir vienam į kitą! Taip, pora dažnai gimsta dėl to, kad du žmonės juda viena kryptimi. Jie turi bendrą projektą, laikantį juos kartu, tačiau svarbu atsitraukti ir į šoną, kad pamatytumėte žmogų, kurį pasirinkote; kad suvoktumėte, kuo jūs skiriatės. Nepamirškite, gyvendami poroje, vis dėlto kiekvienas gyvename savo šalyje. Mums gali atrodyti, kad kalbame „viena kalba“, tačiau taip nėra. Svarbu, kaip mes mokome partnerį savo kalbos, kaip jį priimame savo šalyje ir kaip jis mus priima savojoje. Jeigu partneriai nepasirengę priimti viena kito skirtumų, jie gyvens susiliejimo iliuzija – „tu ir aš esame viena“.

– Ko šiandien iš poros tikis jauni žmonės? Ar jie turi santykių idealą?
– Daug jaunų žmonių pradeda bendrauti ir gyventi kartu turėdami romantišką suvokimą apie santuoką. Jie pasirengę nugyventi kartu visą gyvenimą, jiems svarbu ištikimybė partneriui, jo sėkmė. Štai pas mane lankėsi jauna pora. Jiems po dvidešimt šešerius metus, tačiau abu skundžiasi seksualinio troškimo trūkumu. Kaip tai įmanoma tokioje jaunystėje? Pasirodo, jie pažįstami nuo darželio laikų, jų santykiai prasidėjo šešiolikos, taigi kaip pora jie jau turi nemenką stažą. Patikėkite, tokių žmonių vis daugiau. Dažnai šie jauni žmonės, norintys sukurti tvirtus santykius, yra šeštojo dešimtmečio išsiskyrusių tėvų, kurie, bent jau Vakarų pasaulyje, propagavo laisvą meilę, vaikai. Jie tikina nebūsią tokie kaip gimdytojai: „mes neišsikirsime, būsime vienas kitam ištikimi…“ Jie trokšta savaip „suremontuoti“ tėvų poras: tėvai kentėjo, o mes parodysime, kad santuoka – puikus dalykas.

– Tradicinės šeimos vertybės visuomenėje vertinamos vis labiau, tačiau šiuolaikinis hedonistinis gyvenimas, savirealizacija, karjeros siekimas su visu tuo disonuoja…
– Taip, yra tiesos šiuose žodžiuose. Poros, kurioms dabar per keturiasdešimt ir kurios seniai kartu, užduoda sau klausimus: „Kaip aš galėjau tapti sėkmingas, išpildyti seksualinius troškimus, patirti naujų malonumą? Ką daryti, jei pavargau būti šalia šito žmogaus?“ Tai paaiškina ir svingerių populiarumą: daug porų lankosi tokiuose klubuose, ieškodami naujų pojūčių, norėdami atgaivinti jausmus, patikrinti save. Jeigu vienas partnerių jaučia aštrų savirealizacijos poreikį, nori siekti savų tikslų, kitas jam nori nenori trukdys. To rezultatas – neištikimybė. Beje, neištikimi būna ir vyrai, ir moterys. Partneriai, kurie pas mane apsilanko dėl dingusio seksualinio potraukio, dažnai praeityje yra turėję nesantuokinių ryšių. Net jeigu partneris ir atleidžia neištikimajam, pasąmonėje lieka pyktis ir nusivylimas.

– Ką patariate tokioms poroms?
– Aš psichoanalitikas, o ne mokytojas. Į mano pareigas neįeina patarimų dalijimas, nors poros iš manęs būtent to tikisi. Vis daugiau tų, kurie reikalauja aiškių instrukcijų. Ką mums daryti? Kas išgelbės santykius? Jie turi patys ieškoti sprendimų, kurių neegzistuoja. Kartais poros sugalvoja ką nors naujo, kas tinka tik jiems.

– Kai partneriai ateina pas psichoterapeutą, ko jie iš tikrųjų siekia?
– Jie nori užmušti porą, kuri egzistavo seniau. Suprantu, „užmušti“ – stiprus žodis. Tačiau jų pora jau miršta ir jai reikia padėti tai padaryti. Todėl ir sakau užmušti, sunaikinti, kad iš jos gimtų nauja.

Parengė lsveikata.lt
Iliustracija: Shelby Deeter