Psichologai: jaunų žmonių sunkumus vertinkime rimtai

Halayalex / Premium license (asociatyvi portalo foto)

„Jaunų, suaugusiojo gyvenimą pradedančių (18-25 metų amžiaus) žmonių patiriami sunkumai neretai pražiūrimi, nes visuomenėje gajus požiūris, jog jaunas žmogus turi arba visai nesirgti, arba pats susidoroti su jam kylančiais iššūkiais, net jei tai – psichikos sveikatos sutrikimai“, – teigia „Depresijos įveikimo centro“ psichologė Sigita Tindžiulytė. Ši stigma sunkumus patiriančiam žmogui neretai sutrukdo rimtai pažvelgti į savo problemas ir laiku kreiptis pagalbos.

Tuo tarpu psichikos sutrikimų statistika negailestinga ir jauniems žmonėms. „Depresijos įveikimo centro“ įkūrėjas psichologas Antanas Mockus pastebi, jog šiuolaikinio gyvenimo būdo keliami iššūkiai ypatingai slegia jaunąsias kartas. Anot jo, „greitėjantis gyvenimo tempas, nesibaigiantys informacijos srautai, daugybė atsivėrusių galimybių ir tuo pačiu mentorystės, bendruomeniškumo stygius, miestuose įsigalinti individualizmo kultūra – visa tai kuria streso kupiną aplinką, o jaunus žmones dar papildomai slegia bendraamžių, tėvų, visuomenės spaudimas atitikti keliamus lūkesčius, aukštus standartus. Nieko keisto, kad norint šį spaudimą atlaikyti gali prireikti specialisto pagalbos, ypač aplinkoje trūkstant žmonių, su kuriais būtų drąsu ir saugu pasidalinti sunkumais. Kartais tėvams ar draugams atsiverti tiesiog pernelyg sunku, tačiau labai svarbu nepasilikti izoliacijoje“.

Daugiau apie jaunimo sunkumus ir būdus padėti – pokalbyje su psichologe S. Tindžiulyte.

Kodėl raginate atsigręžti į jaunų žmonių patiriamus sunkumus?

Tarpsnis, kai baigiasi mokykla ir prasideda suaugusiojo gyvenimas, pasižymi daugeliu sudėtingų uždavinių, kuriuos tenka įveikti dar jaunam, mažai gyvenimiškos patirties sukaupusiam žmogui. Mokyklos baigimas, egzaminai, studijų pasirinkimas, atsiskyrimas nuo tėvų, stojimas į universitetą naujame mieste, būsto paieškos, santykių kūrimas, pirmieji pasirinkimai karjeros kelyje – tai tik keletas šiam gyvenimo laikotarpiui būdingų apsisprendimų, kurie gali sunkiai užgulti jauno žmogaus pečius.

Psichologė Sigita Tindžiulytė I Nuotr. Goodlife Photography

Kartu, tai vienas iš tarpsnių, kai galima labai daug nuveikti padedant psichologui. Viena vertus, jau žengiama brandos link, sugebama matyti perpektyvą, yra ką patyrinėti ir atrasti nueitame kelyje ir asmenybėje. Kita vertus, galbūt daugelis problemų dar neįsisenėję ir nesurandėję, tad lengviau įgyvendinti pokyčius. Bendrai kalbant, kuo anksčiau pradedame spręsti savo problemas, tuo lengviau gyventi toliau.

Ar jauniems žmonėms sunku kreiptis pagalbos?

Pastebiu, kad psichologinių problemų ir psichologinės pagalbos ieškojimo stigma jaunų žmonių tarpe mažėja. Jeigu vyresniesiems vis dar nedrąsu prabilti, tai jauni žmonės nedemonizuoja psichologinės pagalbos, jos ieško, kreipiasi į specialistus. Tiesa, neretai baiminasi tėvų reakcijos.

Kodėl jauni žmonės drąsiau kalba šia tema, nei jų tėvai?

Kai mūsų tėvai buvo jauni, sovietiniais metais, psichinė pagalba buvo vertinama kaip bausmė, pažeminimas, kone negrįžtamas „normalaus“ gyvenimo praradimas. Bet šiandien vieša erdvė ir žiniasklaida labai prisideda prie įvairiausių mitų griovimo, apie psichikos sveikatą drąsiai kalba ir savo patirtimi dalinasi žymūs ir gerbiami žmonės. Dabar jaunimui psichikos sveikata ar lankymasis pas psichologą tampa net vakarėlio metu aptarinėjama tema.

Be to, surasti pagalbą dabar gerokai lengviau, gausus ją teikiančių profesionalų pasirinkimas, o ir pati pagalba gali būti visiškai anonimiška – tai padrąsina. Nesunku surasti ir nemokamų paslaugų, pavyzdžiui, pagalbą siūlo valstybė, taip pat turime nemokamų psichologinės paramos linijų įvairaus amžiaus žmonėms, kaip „Jaunimo linija“. Esama ir atskirų pagalbos iniciatyvų internete, pavyzdžiui, programa „Be depresijos“, kuri gali būti dovanojama neturintiems galimybių mokėti.

Ar tiesa, kad šiame žmogaus gyvenimo tarpsnyje dažniau pasireiškia psichikos sutrikimai?

Šis amžiaus tarpsnis laikomas vienu jautriausių, kai atsidūrus akistatoje su suaugusiųjų pasauliu ir visomis jo atsakomybėmis gali pasireikšti įvairūs psichikos sutrikimai: nerimo, bipolinis sutrikimai, depresija, panikos atakos. Šiame amžiaus tarpsnyje dažniausiai pasireiškia ir šizofrenija. Tyrimai rodo, kad apskritai jaunesni žmonės labiau linkę būti depresiški, nelaimingi, nerimastingi, bet su amžiumi šis rodiklis mažėja.

Tačiau net ir nekalbant apie ligas – net užsitęsusi bloga nuotaika, ar bet kokie sunkumai, jei tik trukdo gyventi, jau yra pakankama priežastis kalbėtis, kreiptis pagalbos. Pavyzdžiui, jei nerimas užkerta kelius imtis naujų veiklų ar pokyčių, kuriuos norėtumėte įgyvendinti, jei pernelyg baugu net pamėginti, jei persekioja įkyrios mintys, nesibaigiantys mąstymai apie dar neįvykusias ar praeityje pasilikusias situacijas, kamuoja nemiga – verta sau prisiminti, kad nebūtinai taip turi būti, galbūt specialisto patarimai pagelbėtų tai įveikti.

Noriu pabrėžti, kad šiame amžiaus tarpsnyje gausu objektyviai sunkių sprendimų ir visiškai naujų patirčių. Kaip su jomis seksis dorotis, labai priklauso nuo to, koks pagrindas buvo sudėtas vaikystėje ir augant. Jeigu jis tvirtas – esame psichologiškai ištvermingi ir nauji sunkumai mūsų nesugriaus. Bet jei pagrindas nestabilus, jei trūksta įgūdžių įveikti naujas užduotis, gali būti sunkiau. Šis laikas, kaip lakmuso popierėlis, tai atskleidžia.

Psichikos sutrikimų skaičiai mūsų visuomenėje tokie dideli, kad tikriausiai saugu būtų daryti išvadą, jog daugelis jūsų minimo tvirto pagrindo neturi.

Tikėtina, kad pagrindas nepakankamai tvirtai sudėtas tiek tėvų, tiek mokyklos, kuri svariai prisideda formuodama, kaip žmogus susidoroja su problemomis, kaip jas atlaiko. Vienas ryškių emocinės srities ypatumų Lietuvoje – jausmų pasaulio deramas neįvertinimas ar net nuvertinimas, būdingas vyresnėms kartoms, kurio dalelę neišvengiamai perėmėme ir mes, todėl kartais jauniems klientams tenka rekomenduoti vaikams skirtas knygeles apie emocijų atpažinimą, kuriose viskas aiškiai išdėstyta. Emocijos, jausmai – tai kompasas, sistema, kuri padeda susigaudyti, kas man patinka, o kas žeidžia. Jie nurodo, kaip judant per gyvenimą nepasiklysti. Bet jei šiame kompase, šioje navigacijoje yra spraga – žymiai sunkiau orientuotis, ypač didelių pokyčių akivaizdoje.

Kokių rūpesčių slegiami į jus dažniausiai kreipiasi jauni žmonės?

Problemas, su kuriomis ateina jauni žmonės, galima sudėti į dvi grupes. Pirmoji – tai santykiai ir viskas, kas apie juos: negebėjimas jų užmegzti, išlaikyti, juose būti. Tai opi problema, nes viena iš svarbių užduočių šiuo amžiaus tarpsniu yra atrasti intymų ryšį – ne tik romantinius partnerius, bet ir draugystes, ryšius su kitais apskritai. Negebėjimas jų megzti veda į vienišumą, izoliaciją.

Jei tai tampa problema, dažnai žvelgiame, kokie pagrindai bendravimui sudėti vaikystėje. Gali būt, kad nebuvo žmogaus, su kuriuo būtų pavykę tą ryšį užmegzti, ir jaunas žmogus dabar tiesiog neturi patirties, kaip tai padaryti. O gal patyrė sunkumų su bendraamžiais, pavyzdžiui, patyčias mokykloje – tai labai traumuojanti patirtis, jos pagrindu ir vėliau galima patirti daug sunkumų mezgant kasdienius santykius universitete, darbe – žmogus gali būti labai atsiribojęs nuo aplinkos.

Antroji sunkumų dalis susijusi su profesinio kelio paieškomis ir mąstymu apie savo vietą pasaulyje, išreiškiamu klausimais: kas esu, ką darau gyvenime, kokia mano buvimo prasmė, kuo galiu būti naudingas? Tai savojo identiteto paieškos, kurioms svarbu, ar turime drąsos bandyti kažką naujo, ar turime su kuo tapatintis, kaip dorojamės su nesėkmėmis, kurios yra neišvengiamos – ar mokame susitaikyti su savo klaidomis, mokytis iš jų.

Ar apskritai šie laikai palankūs gyventi ir skleistis jaunam žmogui? Ne kartą teko girdėti vyresniųjų kartų atstovus sakant, kad dabar jauni žmonės neturi jokių rimtesnių rūpesčių, gyvena nieko nestokodami, bet, nepaisant to, yra pasimetę ir nelaimingi. Ar jums toks vertinimas atrodo pagrįstas?

Psichologai vengia plačių apibendrinimų, nes visus žmones matome kaip skirtingus ir individualius, tačiau kalbant apie tuos jaunus žmones, kurie yra viskuo aprūpinti, už kuriuos daug dalykų padaroma, ir kurie patys neturi galimybės priimti sprendimų – jie tikrai gali jaustis nelaimingi. Viena vertus, todėl, kad, nesant atsakomybės ir laisvės, trūksta ir motyvacijos, tai yra, jėgos, kuri vestų į tikslą. Kitas dalykas, jeigu žmogui niekada neleido rinktis ir viskas būdavo nusprendžiama už jį, jis gali nesuvokti, ko nori, tai yra, koks jo paties tikslas ir kaip jį pasiekti. Žinoma, to negalėčiau pasakyti apie visus, bet tikrai nemaža dalis jaunų žmonių patiria panašius sunkumus.

Visgi mąstant apie šią kartą pirmiausia galvoje blyksteli žodžiai: laisvė eksperimentuoti. Jauni žmonės dabar turi galimybę pasimatuoti daug skirtingų vaidmenų ar tapatumų, pasižiūrėti, kas tinka – tai man atrodo labai pozityvu. Sakyčiau, kad bent jau psichikos sveikatos aspektu gyvename geriausiai, kaip tik yra buvę. Tačiau svarbu nesustoti vystyti psichikos sveikatos paslaugų prieinamumo ir mokytis rimtai priimti jaunų žmonių išgyvenamus iššūkius, jų nenuneigti.

Parengė Vytautas Raškauskas