Psichologai prieš ekstrasensus – 5:6?

Bene viena dažniausių temų, kuria mėgsta padiskutuoti psichologai, yra tikros istorijos, kaip problemiškai žmonės bando spręsti savo psichologines problemas.

Čia išryškinsiu manymą, jog pakankamai daug žmonių ieško pagalbos pas astrologus, būrėjus ir kitus panašios profesijos atstovus, kuriuos šiame straipsnyje dėl patogumo pavadinsiu bendru terminu – ekstrasensai.

Manau, kad šis terminas tinkamiausias, nes jis mūsų dėmesį atkreipia į tai, jog šių profesijų atstovai tiki turį tam tikrą gebėjimą, kurio neturi, ar nėra išugdę, dauguma pasaulio žmonių. Kalbant bendrai, vieni jų iš planetų padėties sprendžia apie konkretaus žmogaus gyvenimą, kiti iš kortų spėja, kokie svarbūs įvykiai laukia per ateinančius metus, dar kiti mus tikina, jog gali užmegsti ryšį su dvasiomis.

Taigi ko vertas psichologas, jeigu jis netgi negali skaityti kito žmogaus minčių?.. Tai bene dažniausia ironiškai mestelima frazė, kai pasakau, jog esu psichologas.

Rega, klausa, lytėjimas, uoslė ir skonis – remdamiesi šiais jutimais mes pažįstame pasaulį. Tačiau būtų juokinga teigti, kad visas mūsų patyrimas susideda vien tik iš jų. Ar tai reiškia, kad yra „kažkas daugiau“? Patyrinėkime, kaip į šį klausimą atsako abiejų profesijų pavadinimų reikšmės. Žodis „ekstrasensas“ (atitinkamai, šeštasis pojūtis) verčia mus tikėti, kad yra kažkas daugiau už mūsų suvokiamo pasaulio ribų ir pasitelkę „trečiąją akį“ mes galime tai pažinti. O žodis „psichologas“ veda mus priešinga kryptimi, kviečia geriau pažinti savo vidų. Terminas kelia sau išties nemenką uždavinį, nes bando suderinti savyje „sielą“ ir „mokslą“. Nediskutuosiu čia dėl to, kaip suprasti žodį „siela“, nes tai nukreiptų mus visai kita linkme. Tačiau pabrėšiu faktą, jog šis žodis yra aptariamos profesijos pavadinime ir aš tikiu, kad neatsitiktinai. Kaip jau sakiau, jis tarsi kviečia geriau pažinti savo vidų, be to, ne bet kaip, o kiek įmanoma pasitelkiant mokslą.

Taigi psichologai neneigia, jog yra kažkas daugiau nei minėti penki pojūčiai. Be to jie mano, kad tą „daugiau“ gali pažinti kiekvienas žmogus, tad nereikia jokių ypatingų sugebėjimų. Be abejo, suprasti savo vidinį pasaulį – mintis, jausmus, prisiminimus ir kt. – išmokstama, taigi tam reikia skirti laiko ir pastangų.

Dabar galime problemą suformuluoti taip – psichologai mano, jog žmonės skiria per mažai dėmesio, kad geriau suprastų savo vidinį pasaulį (o jeigu laikantis archainės prasmės – savo sielą).

Galima tą patį pasakyti kitaip: psichologai mano, kad žmonės per daug energijos skiria stengdamiesi suprasti tai, ko negali suprasti. Atlikdamas praktiką Vilniaus priklausomybės ligų centre išgirdau vieną prasmingiausių frazių „Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti ką galiu pakeisti, ir išminties tą skirtumą suprasti.“ Jeigu yra tokie dalykai, kurių aš negaliu pakeisti, tai matyt yra ir klausimai, į kuriuos negaliu turėti atsakymo, pavyzdžiui: Kada aš mirsiu? Ar mano santuoka tęsis visą gyvenimą? Kiek vaikų aš turėsiu? Kurį mašinos modelį man labiau apsimoka pirkti?

Žinoma, gali susidaryti įspūdis, kad astrologai ar tarologai tiesiog siūlo alternatyvų būdą, kaip pažinti save ar padėti sau priimti sunkų sprendimą. Maža to, juk gali pats užsirašyti į kursus, išmokti „metodo“, tuomet nereikės visą gyvenimą vaikščioti pas būrėjas ir lengvai atmesi argumentus, kad nuo jų tampi priklausomas. Štai aš kiekvieną vakarą visiškai savarankiškai metu kortas ir mane užplūsta ramybė – jau žinau, ko laukti rytojaus dieną iš to kvailo kolegos, o autobuse užkalbinti patrauklią merginą pasirodo dar ne laikas!

Taigi pabandysiu paaiškinti, kodėl psichologai mano, jog minėta problema yra problema.

Bene pagrindinis bet kokios priklausomybės požymis yra saviapgaulė. Priklausomi nuo alkoholio ar narkotikų asmenys paprastai neigia patiriantys problemų arba sako, kad tos problemos jau praeityje. Ne paslaptis, jog ir pas ekstrasensus žmonės eina spręsti sunkių problemų, su kuriomis jaučiasi bejėgiai susitvarkyti patys. Atitinkamai pagrindinis vaistas nuo savęs apgaudinėjimo yra mokintis būti atviram su pačiu savimi ir su kitais.

Galima manyti, jog kartą pasakius „Pripažįstu, aš alkoholikas“ žmogus ima ir pasveiksta. Atvirumas geriau pasireiškia ne vien žodžiais, o ir veiksmais. Tai, kad žmogus jaučiasi bejėgis dar nereiškia, jog jis ir yra bejėgis. Tačiau šį jausmą galima lengvai sustiprinti pademonstravus tam tikras galias.

Pripažinkime, vienas sunkiausių momentų kiekvieno žmogaus gyvenime yra pripažinti, kad tai, kuo jis ilgą laiką tikėjo, laikė tiesa, pasirodė buvus iliuzija. Ta iliuzija ne vien teikė tam tikrą naudą, tačiau tapo asmenybės dalimi, todėl galime jaustis, tarsi netektume kažko svarbaus, tarsi mums iš po kojų slystų žemė. Taigi psichologai konsultacijų metu stengiasi parodyti žmogui skirtumą tarp realybės ir iliuzijų, tačiau kartu pripažįsta, kad tik pats žmogus gali pasirinkti, kaip gyvens toliau. Tad šio skirtumo parodymas tolygus pasirinkimo laisvės parodymui.

Situacijoje, kurioje žmogus nemanė galįs ką nors pakeisti, jis pamato šią galimybę.
Galbūt pasakysiu pernelyg apibendrintai, tačiau manau, jog nepaisant visų skirtingų psichoterapijos mokyklų, jos visos sutartų, kad bene pagrindinis jų tikslas – padėti žmogui ugdyti savarankiškumą.

Situacija, į kurią patenkame priimdami ekstrasenso paslaugas, suteikia mums atsakymų, kurių mums iš tiesų nereikia. Čia aš nepretenduoju į visažinio poziciją, kad pasakyčiau, kam ko iš tikrųjų reikia, tik dar sykį pabrėžiu skirtumą tarp realybės ir iliuzijos (žinoma, visuomet bus teigiančių, kad šis skirtumas pernelyg neaiškus ar abejotinas).

Koks bebūtų galutinis rezultatas aptariamose varžybose, priklausys ne vien nuo kiekvienos pusės sportinės formos ir gebėjimų, tačiau ir nuo to, kiek kiekviena pusė pripažins, jog šios varžybos iš tiesų vyksta. O laimėjimo ir pralaimėjimo kaina – tai visuomenės, kurioje gyvename sąmoningumas ir gebėjimas rinktis.

Psichologas Justinas Dižavičius