Psichologas Erikas Siudikas: ar turi prasmę meilė be atsako?
Prisiminkite tą akimirką, kuomet Jūs mylėjote tą žmogų, kuris atrodė Jūsų gyvenimas, tačiau ši meilė buvo be atsako…
Kuomet mes įsimylime, mūsų baltai-juodas gyvenimas nusidažo įvairiausiomis spalvomis. Naujoji meilė keičia mūsų mintis, jausmus, net pradedam kitaip interpretuoti pasaulį. Mūsų mintys pradeda mus gąsdinti, jausmai tampa vis aštresni, išsikreipia pasaulio suvokimas.
Tokiu atveju tas, kuris myli, kenčia todėl, nes jaučiasi perpildytas švelniausių jausmų, tačiau išreikšti jų mylimam žmogui nesugeba. Nesugeba, nes jo “mylimoji/asis” nesugeba priimti šių jausmų. Tuomet kyla nuolatinė vidinė kova tarp noro išreikšti savo šilčiausius jausmus ir tarp absurdiško nesugebėjimo to padaryti, kas ir sukelia žmogui sielos kančią ir sukelia vidinį konfliktą.
Tam, kad išvengtų šių kančių, žmogus nukeliauja į iliuzijų ir fantazijų pasaulį, kuriame viskas priklauso jam pačiam, kur nėra nerimo ir įtampos. Atrodytų, kas tame yra blogo?? Tačiau, šiame iliuzijų pasaulyje įvyksta “spalvų karas”, t.y.santykis tampa nuostabus su mylimojo ar mylimosios vaizdiniu, tačiau ne su realiu žmogumi…. Ir kuo šis žmogaus vaizdinys yra gražesnis, tuo yra sudėtingesnis ryšys su tikru žmogumi, t.y. su tuo, kurį mylime. Tuomet mes tampame nesuprasti ir vieniši savo jausmuose ir išgyvenimuose.
Kaip atsiranda meilė be atsako?? Manau, kuomet žmogus staiga pajaučia meilės protrūkį, paprastai, šis jausmas yra sąlygotas dėkingumo už jam teikiamą gerumą, viltį…, t.y. pasąmoningai tampame dėkingi už suteikiamas geras emocijas. Todėl asmuo, kuris tokiu atveju nesąmoningai pajaučia šiltus jausmus kitam žmogui, jie jam suteikia lūkesčius, kurie automatiškai gali pasireikšti meilės iliuzija. Tuomet išrinktasis, kaip asmenybė su savo stiprybėmis, silpnybėmis, troškimais yra pradedamas ignoruoti. Todėl, nors tokie santykiai ir vyksta po meilės “kauke”, t.y. esame subjektyviai įsitikinę, kad mylim ar bent jau jaučiame šiltus jausmus kitam žmogui ir esame jam atsidavę, tačiau iš tikrųjų ši “meilė” tampa priemone patenkinti savo vidinis ar išorinius poreikius.
Visa tai įvyksta pasąmoningai, todėl žmogus jaučiasi nesuprastas, vienišas ir neįvertintas savo jausmuose ir išgyvenimuose. Kad išvengtume to, mano akimis, reikia prisiminti auksinę taisyklę, kad santykių valtį turi irti ne vienas žmogus, o abu. Tai, galimai, gali padėti suprasti, ar ką jaučiame ir ką matome yra meilės iliuzija ar tikroji meilė.
Vis dėlto, kas tokio yra meilė? Mano akimis, meilė yra vienas sudėtingiausių jausmų. Šį jausmą sudaro daug skirtingų komponentų, spalvų ir atspalvių, išgyvenimų. Kas yra meilė apibrėžti yra sunku, tačiau tai, kas nėra meilė ir kaip ją atskirti- yra ganėtinai lengva.
Su meilės jausmu nėra suderinamas kito žmogaus išnaudojimas vardan to, kad pasiektume savo tikslus, t.y. tam, kad patenkintume tam tikrus poreikius. Aptariant skirtumus tarp tikros meilės ir NEmeilės, svarbu būti atidiems, kad nepatektume į kitą kraštutinumą. Jau išskyriau tai, kad meilė nėra suderinama su kito žmogaus išnaudojimu vardan to, kad patenkintume savo poreikius, tačiau tai nereiškia, kad meilė turi būti absoliučiai altruistinė ir pasiaukojanti. Suprantama, kartais mes norime mylimo žmogaus pasiaukojimo, besąlygiško palaikymo, ir mes galime apie tai kalbėti ir prašyti. PRAŠYTI, TAČIAU NEREIKALAUTI TO…
Harmoninguose santykiuose kiekvienas partneris yra įsitikinęs savo meile antrajai pusei. Jie daugiau ar mažiau panašiai jausmų “investuoja” į santykius ir panašiai tenkina vienas kito poreikius. Nei vienas iš jų neturėtų jaustis prislėgtas, neturėtų patirti emocinio “alkio” ir neturėtų priima antrosios pusės jausmų, tarytum jie būtų savaime suprantamas dalykas. Jų santykiai yra harmoningi, ir suteikiama laisvė santykiams neturėtų daryti žalos jiems. Meilė turėtų būti abipusis jausmas, kuriame svarbu atrasti tą subtilų balansą tarp “imti ir duoti”. Toji meilė, kuri yra be atsako, stokoja šio balanso, kuris atneša kankinančius išgyvenimus tam, kuris yra įsimylėjęs ir, taip pat, jo išrinktajam, kuris nesugeba atkurti pusiausvyros.
Meilė – tai yra jausmas, kuris gali atsirasti ir išnykti priklausomai nuo tarpusavio santykių dinamikos, kuri egzistuoja tarp abiejų partnerių. Meilė – tai nėra tas jausmas, kuris atsiranda kartą ir visam gyvenimui! Tai gyvas procesas, kuris vyksta tarp dviejų žmonių.
Stenkitės ir mokinkitės dirbti dėl tarpusavio ryšio. Jeigu Jūsų santykiai byra ar jau yra subyrėję, ši patirtis leis Jums geriau suprasti, kokio partnerio Jums derėtų ieškoti, o kokio vengti ateityje. Daugelis žmonių nesistengia suprasti santykių pobūdžio, ko pasekoje jie “šokinėja” nuo vieno partnerio prie kito, džiovindami savo sielą, ir nesimokydami iš savų klaidų.
Kai kurios poros peržengia tas ribas, už kurių tampa galima prievarta ir smurtas. Po šio įvykio, kažin ar vertėtų stengtis šiuo santykius atkurti. Jeigu tai atsitiko su Jumis, prašau kreipkitės profesionalios pagalbos kuo greičiau.
Šokis gali būti be muzikos, gėlės gali žydėti be saulės, žmogus gali būti be meilės, tačiau kam toks gyvenimas….? Būtent meilė daro mūsų gyvenimą turtingu ir ryškiu. Jeigu mes pamesime šią neįkainojamą dovaną, tuomet mūsų gyvenimas taps pilku ir liūdnu kaip amžinai niūri žiema….
Man labai norėtųsi pažadinti Jumyse jėgą elgtis su meilės jausmu ir žmogumi, kuriam tai jaučiate, su didžiausiu dėmesiu ir pagarba, nes tai yra didelis ir sunkus darbas, kurio reikia mokytis. Tiesiog, viskas Jūsų rankose.
Psichologas-psichoterapeutas Erikas Siudikas | psichologas-psichoterapeutas.lt