Psichologė I. Daniūnaitė: „Didžioji dalis vaikų ir paauglių susiduria su smurtu“

Įvairių tyrimų duomenimis, net 70-80 proc. vaikų ir paauglių yra patyrę vienos ar kitos rūšies smurtą. Siekiant jaunus žmones apsaugoti nuo šios itin skaudžios ir ilgalaikes pasekmes galinčios turėti patirties, tėvai ir visi suaugusieji turėtų žinoti, kaip padėti vaikams būti saugiems.

Pavojai internete: duomenų vagystės, sekstingas, žalingas turinys

„Dažniausiai nesinori galvoti apie tai, kad mano vaikas gali patekti į pavojingas ir sudėtingas situacijas. Deja, didžioji dalis vaikų ir paauglių susiduria su smurtu internete ar realiame gyvenime. Tad suaugusieji turėtų žinoti, apie ką kalbėtis su vaikais, kad padėtų jiems išvengti smurto ir kaip reaguoti, išgirdus apie patirtą prievartą“, – Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusioje paskaitoje „Pavojai internete ir realiame gyvenime: kaip apsaugoti vaikus ir paauglius“ pabrėžė Paramos vaikams centro programos „Vaikystė be smurto“ vadovė, psichologė Ieva Daniūnaitė.

Pasak 15 metų su smurtą patyrusiais vaikais ir jų artimaisiais dirbančios ekspertės, apie pavojus internete reikėtų kalbėtis ir nuolat stebėti, ką vaikas ten veikia, nuo tada, kai leidžiame jam naudotis išmaniasiais įrenginiais. Būtina ne tik pasikalbėti, bet ir vis grįžti prie šios temos, taip kaip nuolat primename apie saugumą kelyje. Mat tiek mažesni vaikai, tiek paaugliai virtualioje erdvėje gali susidurti su tapatybės ar duomenų vagystėmis, seksualiniu viliojimu, sekstingu (nuogo kūno nuotraukų siuntimu), patyčiomis, gauti nepageidaujamų žinučių.

Paramos vaikams centro programos „Vaikystė be smurto“ vadovė, psichologė Ieva Daniūnaitė

„Labai svarbu paaiškinti, kaip saugiai naudoti slaptažodžius, kokios asmeninės informacijos neatskleisti, su kuo bendrauti saugu, o su kuo ne. Pavyzdžiui, jaunesniems vaikams internete saugu bendrauti tik su realiai pažįstamais žmonėmis. Su paaugliais svarbu aptarti, kad nesaugu gyvai susitikti su žmonėmis, su kuriais pažintis užsimezgė internete, be suaugusiojo žinios. Labai dažnai bendravimas prasideda neutraliomis ir nepavojingomis žinutės, kurios vėliau gali tapti, pavyzdžiui, prašymais atsiųsti nuogo kūno vaizdų ar raginimais susitikti“, – projekto „Kompleksinių paslaugų šeimai teikimas Vilniaus mieste“ paskaitoje atkreipė dėmesį I.Daniūnaitė.

Kas rodo, kad vaikas galėjo atsidurti pavojingoje situacijoje?

Tiek pavojingos situacijos internete, tiek fizinė, emocinė, seksualinė prievarta realiame gyvenime, gali turėti ilgalaikes neigiamas pasekmes vaiko raidai: psichologinei savijautai, kalbai, augimui, mokymuisi, savivertei. Didėja emocinių sunkumų, agresyvaus elgesio, psichotropinių medžiagų ir alkoholio vartojimo rizika. Taigi, labai svarbu pastebėti ženklus, rodančius apie vaiko galimai patiriamą smurtą, kad žalojantis elgesys būtų kiek įmanoma greičiau sustabdytas ir nukentėjusiam vaikui suteikta pagalba.

„Įtarimus dėl patiriamos prievartos gali kelti staigūs vaiko elgesio ir savijautos pasikeitimai: netikėtai atsiradusi prislėgta nuotaika, uždarumas, pasyvumas, agresyvumas, baimė, nepasitikėjimas savimi. Svarbu vaikui pasakyti, pavyzdžiui: „Matau, kad esi liūdnas. Esu susirūpinęs/-usi. Ar kas nors nutiko?“, – patarė Paramos vaikams centro psichologė. – Vaikai retai iš karto papasakoja apie patirtą ar matytą smurtą, todėl nereikėtų spausti ar įkyriai kamantinėti. Stebėkite vaiką ir parodykite, kad jį matote bei juo rūpinatės. Dažniausiai vaikai nenori atskleisti, ką patiria, nes jiems grasinama, jaučia kaltę ir gėdą, nežino kaip pasakyti arba kad tam tikras elgesys yra netinkamas”.

Kartais vaikams ir paaugliams prievartos atvejį atskleisti yra lengviau netiesiogiai arba ne tėvams, pavyzdžiui, papasakoti draugui, parašyti raštelį, sukurti istoriją, nupiešti, žaidžiant atkartoti situaciją. Tad labai svarbu girdėti vaiką, nenuvertinti ir nesumenkinti jo žodžių, tikėti tuo ką sako ir pasistengti kuo ramiau sureaguoti, išgirdus apie galimą smurtą.

Kaip padėti vaikams apsisaugoti nuo smurto?

Kilus įtarimams, kad vaikas galėjo atsidurti pavojingoje situacijoje, reikėtų pasitarti su patikimu artimuoju, mokyklos ar darželio specialistais, su psichologu „Tėvų linijoje“ (nemokamas numeris 8 800 900 12). Taip pat kreiptis į gyvenamosios vietos Vaiko teisių apsaugos skyrių ar bendruoju pagalbos numeriu 112.

„Kuo dažniau išnaudokite galimybes priminti vaikams, kad niekas negali liestis prie intymių kūno vietų. Su paaugliais aptarkite, kokie prisilietimai jiems malonūs ir nemalonūs, koks kitų žmonių elgesys jiems priimtinas, o koks – ne. Paaiškinkite, kad yra blogos paslaptys, kurios liūdina, piktina ar skaudina, todėl apie jas būtina papasakoti suaugusiam. Labai svarbu, kad vaikai žinotų mažiausiai du suaugusius, su kuriais galėtų pasikalbėti. Visa tai galima aptarti, žiūrint filmus, žaidžiant, skaitant ar savo aplinkoje susidūrus su pavojinga situacija“, – sakė I.Daniūnaitė.

Galima vaiko paklausti, kaip pasielgtų, jeigu taip nutiktų jam, į ką kreiptųsi pagalbos, o paauglius – skatinti diskutuoti, išsakyti nuomonę, ką galvoja apie tokį elgesį, įvykį, matytą situaciją. Vaikai ir paaaugliai lengviau dalinasi savo patyrimais ir požiūriu, jeigu jaučia, kad suaugęs nuoširdžiai klausosi ir domisi, nepertraukinėja ir nekritikuoja.

Vaikai, kurie žino, kad suaugęs išklausys ir supras, kur kas greičiau papasakoja apie smurto atvejus, o savimi pasitikintys – dažniau pasitraukia iš pavojingų situacijų. Tad labai svarbu kuo dažniau vaiką drąsinti, pastebėti daugiau teigiamų dalykų jo elgesyje nei neigiamų, priimti nuomonę ir tai, kad gali kažko nenorėti daryti.