Psichologė Ingrida Noreikaitė apie knyga „Septynios minutės po vidurnakčio“0 (0)
Neseniai pasirodė žinomo amerikiečių rašytojo Patricko Nesso knyga „Septynios minutės po vidurnakčio“. Tai istorija apie berniuką, kuriam teko sunkus išbandymas – išgyventi mamos netektį. Su skaudžia patirtimi susidūręs berniukas sunkiai susitaikė su esama situacija. Kaip vaikai suvokia mirtį ir kaip su jais apie tai kalbėtis patars medicinos psichologė ir psichoterapeutė Ingrida Noreikaitė.
Ar tėvams sunku su vaikais kalbėtis apie mirtį? Kodėl taip yra?
Tėvams yra sunku kalbėti ne tik apie mirtį. Sunku vaikams pasakyti bet kokią informaciją, kuri jiems gali sukelti nusivylimą, pyktį, liūdesį. Tėvai yra linkę vaikus globoti ir saugoti, pavyzdžiui, nesakydami teisybės. Apie mirtį kalbėti visiems labai sunku, nes mes suvokiame savo mirtingumą. Kaip tai pasakyti vaikui? Turėjau tokį atvejį, kai skambino žmonės iš kito miesto ir klausė, kaip nepadarius traumos vaikui pasakyti, kad jo mama nusižudė? Mano atsakymas buvo toks: galima sakyti bet kaip, tačiau jūs vis tiek sutraumuosite vaiką. Kas iš to, jei nesakysim tiesos? Juk po mėnesio kito vaikui kils klausimas, kodėl mama mirė. Reikia jausmus išjausti, išliūdėti, išverkti. Kaip kalbėti su vaiku, jei jis žino tik pusę tiesos? Negali būti atviras ir nuoširdžiai su vaiku kalbėtis.
Kaip skirtingo amžiaus vaikai suvokia mirtį?
Tik gimusiems vaikams svarbu, kad jais kažkas pasirūpintų. Ir mažų vaikų mamos miršta, bet vaikas to nesuvoks. Labai svarbu, kad kitas žmogus vaiku rūpintųsi. Iki dvejų metų vaikų mąstymas labai konkretus. Jei žmogus numirė, vaikas mato, kad visi verkia ir liūdi, bet parodžius kokį nors žaidimą ar knygą – vėl viskas gerai. Aišku, vaikui gali kilti įvairiausių klausimų. Kur mama? Kur tėtis? Suaugusieji neturėtų fantazuoti ir sakyti „užmigo“ ar „išėjo“. Nes tada vaikui formuosis tokios mintys: „aha, užmigti ir dingti, tai gal tu mama nebeišeik, nes po to negrįši?“ Iki penkerių metų vaikai yra egocentriški. Panašiai kaip saulė ir planetos. Vaikas yra centre ir viskas verda aplink jį. Tėtis, mama ir kiti. Jeigu jiems pasakoma, kad „užmigo“, jie gali pradėti galvoti, kad kažką ne taip padarė. Vaikas gali imti svarstyti: „gal neklausiau, rėkiau?“ Reikia paaiškinti, kad žmogus miršta ne dėl to, kad kažkas neklauso ar kažkas atsitinka, bet žmogus miršta nuo konkrečios priežasties. Skaičiau, kad yra svarbu nesakyti „Dievulis taip mylėjo mamą, kad pasiėmė pas save“. Nes jei vaikas myli Dievą, tai ir jį, vadinasi, pasiims. Geriau jau sakyti, kad dabar Dievulis pasirūpins tavo mama, bet ne dėl to, kad labai mylėjo ir jam reikia gerų, mylimų žmonių. Kuo toliau, tuo labiau vaikas supranta mirties neišvengiamybę. 8–10 metų vaikai supranta, kad miręs žmogus jau nebegrįžta. Vaikas pradeda suprasti ir tai, kad jis pats yra mirtingas. Jeigu mažas vaikas suprastų, kad jis kažkada mirs, tai nesijaus saugus, gyvens nežinomybėje. Kažką pasiekti ir daryti gyvenime būtų labai sudėtinga, nes nebūtų susiformavęs saugumo jausmas. O paauglystėje būna toks prieštaravimo metas, kai norima įrodyti, kad gal ne viskas taip, kaip yra. Paaugliai net gali ryžtis kokiems nors rizikingiems dalykams, pavyzdžiui, lakstyti su motociklais ir bandyti įrodyti, kad yra nemirtingi. Juk dažnai paaugliai ir patiria tokias žiaurias avarijas. Tai savotiškas paskutinis pasispardymas prieš suaugusiųjų gyvenimą ir realų mirties suvokimą. Labai gerai, kad suvokiame savo mirtingumą. Mes gyvename.
Neseniai pasirodžiusioje Patricko Nesso knygoje „Sepynios minutės po vidurnakčio“ berniuko Konoro mama suserga sunkia liga. Kaip reikėtų elgtis panašioje situacijoje, kai vienas iš šeimos narių suserga ir po truputį jo gyvybė gęsta? Ar stengtis vaiką apsaugoti nuo žinojimo, kad artimasis miršta ir teigti, jog dar yra vilties pasveikti?
Sakoma, kad viltis miršta paskutinė. Mes visi turime vilties. Knygoje berniuko mama irgi turėjo labai daug vilties, bandė skirtingus gydymo metodus, vaistus. Gydytojams pasakius teisybę, kad vaistai nepadeda, ir mama sugebėjo pasakyti savo vaikui teisybę. Vaikui skaudu, jis pavargo nuo nežinomybės. Nori, kad būtų geriau, bet nėra jokių požymių, nes mama jaučiasi vis blogiau. Vaikas negali gyventi, ir mokslai, ir draugai nukenčia. Jis lieka vienišas. Daug pykčio, baimės, nevilties, bejėgiškumo kyla. Knygoje vaikas turėjo nemažai laiko susitaikyti. Kyla labai intensyvūs jausmai. Ir tik pačioje pabaigoje vaikas suvokia, kad turės kitaip gyventi. Berniukas su močiute atrado vieną juos jungiantį bendrą dalyką – mamą.
Anksčiau Konoro ir močiutės santykiai buvo sudėtingi.
Tai visiškai normalu, nes vaikas turi augti su tėvais. Ir nėra normalu, kad močiutė ateina ir nemaloniais žodžiais jį vadina, užima jo vietą namuose.
Knygos personažas Konoras nenorėjo, kad kas nors žinotų apie jo mamos ligą. Jam nepatiko, kad jį guodžia, mokytojai atlaidžiai vertina ir nebaudžia, nes „jo tokia sunki situacija“. Ar tai galima laikyti savotišku vaiko atsiribojimu nuo situacijos?
Lietuvių tautai tai labai būdinga. Pavyzdžiui, skambina telefoniniai sukčiai. Sako, kad jūsų sūnus pateko į avariją. Iškart bėgama daryti to, ko prašoma. Neduok Dieve, kas nors sužinos, kas atsitiko, juk tokia gėda. Kai žmogui yra labai sunku, jis užsidaro savyje ir būtent šiuo psichologiniu momentu sukčiai pasinaudoja. Jei kiti sužinos, kas vyksta mano gyvenime, ką pagalvos, ką pasakys? Kai užgriūna kažkas didelio ir sunkaus, norisi su ta situacija slėptis, o ne eiti ir visiems dalintis. Negali būti silpnas, nes jei eisi ir paprašysi pagalbos, parodysi, kad pats esi silpnas, negali susitvarkyti su savo problemomis.
Ir teigiama, kad vyrai apskritai neverkia ir tai yra silpnumo ženklas.
Taip. O iš tikrųjų yra atvirkščiai. Tik brandūs žmonės gali sau leisti nebijoti savo jausmų. Ir visiškai normalu, jei žmogus prašo pagalbos.
Konoras sapnuodavo košmarus, kuriuose mama išslysta jam iš rankų ir miršta. Ar dažnas toks reiškinys? Ką tai galėtų reikšti?
Pirmiausia reikėtų pakalbėti apie sapnų esmę. Kas yra sapnas? Trumpai tariant, tai – pasąmonės atspindys. Sapnas yra tai, ko neleidžiame sau jausti sąmonėje. Miegant pasąmonė veikiai labai stipriai. Berniukui buvo labai sunku pasakyti, kad jo mama miršta. Paskutinio apsikabinimo metu berniukas mamai pasakė: „Aš nenoriu, kad tu mirtum“. Jis pirmą kartą pasakė šį žodį. Jo mama miršta ir jis turi su tuo susitaikyti. Sapnas ir transliavo visą šią tiesą. Ir suaugusiam per daug sunku, o vaikui dvigubai sunkiau su tokia našta susitvarkyti. Reikia išgyventi tokius dalykus. Nėra kitos išeities.