Psichologinės lėtinių ir ūmių skausmų priežastys

0 (0)

Įsiklausymas į savo kūną gali padėti suvokti tikrąsias lėtinių ar ūmių skausmų priežastis, – teigia A. Kolesnikov

Sporto psichologas bei kūno psichoterapeutas Aleksej Kolesnikov, parašęs knygą „Kūnas – sielos veidrodis, arba Protingo šuns sindromas“, teigia, kad kūnas elgiasi kaip šuo – viską žino, supranta, atsimena, tačiau nieko pasakyti negali, todėl svarbu mokėti įsiklausyti. Įsiklausymas į savo kūną gali padėti suvokti tikrąsias lėtinių ar ūmių skausmų priežastis. A. Kolesnikov visuomet pataria prieš griebiantis tabletės nuo skausmo išsiruošti į vaistinę, esančią už 5 kilometrų – kol eisite, gal skausmas nurims ir taps aišku, kodėl pradėjo skaudėti.

Kodėl jūs atkreipėte savo dėmesį į tokią temą kaip skausmas?

Mano kūno psichoterapeuto darbas ir karjera šioje srityje prasidėjo nuo manęs paties. Turėjau nedidelę kelio traumą. Vieną kartą kelis sutino, skaudėjo ir negalėjau jo judinti. Gydytojai nematė skausmo priežasties. Lyg tyčia tuo metu aptikau knygą apie taškinį masažą. Pradėjau daryti tai, ką ten perskaičiau, ir po savaitės man kelio nebeskaudėjo. Patikėjau, kad galiu pats sau kai ką padaryti ir tai daug efektyviau nei gydytojų patarimai. Gydytojas man pasakė, kad tris savaites nejudriai leisčiau laiką namie, apribočiau savo judėjimą. Tuo metu aš užsiiminėjau kovos menais. Jei būčiau pasakęs vyrams, kad negaliu ateiti, nes man keliuką skauda, niekas manęs nebūtų supratęs.

Kadangi mokiausi psichologijos, pradėjau suprasti, kad skausmas prieš jam pasireiškiant visuomet turi emocinę priežastį. Žmogų gal kadaise įžeidė, įskaudino, jis tuo metu sukando dantis, ir ta nuoskauda, vaizdžiai sakant, įstrigo žandikaulio srityje. Paskui jam prasideda dantų skausmas ar dantenų uždegimas. Man tai paliko įspūdį ir pradėjau domėtis.

Kūno psichoterapijoje skausmas – tai yra emocinė reakcija, kurios tu neišgyvenai, savyje uždarei, galiausiai tai sukūrė įtampą kūne, kuri fiziologiškai pasireiškė kaip skausmas. Jei žmogus tai ignoruoja – skausmas gali virsti lėtiniu. Jis reiškiasi silpniausiose organizmo vietose.

Jūs įvardijote nuoskaudą kaip vieną galimų emocijų. O kokios dar emocijos gali sukelti skausmus?

Liūdesys, nuoskauda, nusivylimas, nusiminimas – tai dažniausios emocijos. Žmogų įskaudino ir jis ima lenktis į priekį, traukti pečius vieną prie kito. Jis savo kūnu, esančiu jame spazmu ar net padėtimi erdvėje ima savyje daryti poveikį imuninei sistemai. Žmogus gali susirgti angina, gripu, kita peršalimo liga.

Viena labiausiai paplitusių emocijų – baimė. Baimė blokuoja kojas, gali suvaržyti išilginius raumenis ir kilti į viršų net iki juosmens. Kai kurios kūno terapijos kryptys vertina, kad baimė labai susijusi su inkstais, šlapimo pūsle. Todėl čia gali formuotis akmenys, tai sukels skausmą.

Kai pradėjau dirbti su sportininkais kaip sporto psichologas, su tokiais skausmo faktoriais susidūriau labai dažnai. Įdomu – galima jiems parodyti pratimus, kurie padeda atsipalaiduoti, ir skausmas mažėja. Tačiau kai kurie žmonės visai nemoka atsipalaiduoti ir to priežasčių ieškočiau vėl tose pačiose emocijose.

Atsimenu tokį atvejį. Jaunai sportininkei skauda nugarą. Gydytojai ją gydo, jau skiria rimtų nuskausminamųjų preparatų. Masažuotojas jau mėnesį ją masažuoja. Niekas nepadeda sumažinti skausmo. Prisiminė mane. Aš su ja pradedu bendrauti. Kai liečiu žmogų, su juo kalbuosi, stebiu, kaip jis juda, galiu pajausti, kokia jo skausmo priežastis – fiziologinė ar emocinė. Kalbantis su ta mergina, mane persekiojo jausmas, kad tas skausmas susijęs su jos vidiniu, asmeniniu išgyvenimu, nulemtu santykių su jaunu žmogum. Aš jos klausiu apie jos santykius su vaikinu. Ir čia ją „pramuša“, ji man išsipasakoja, kaip viskas pas juos negerai; išplaukia nuoskaudos, kartėliai, ir ašaros, ir pyktis. Ji sako, kad jau du mėnesius jie aiškinasi santykius. Mes tik pasikalbėjome, radome tą jos emociškai įtemptą situaciją, ir unikaliausia tai, kad jai iš karto nurimo nugaros skausmas. Ji pati, pajutusi, kad rimsta skausmas po pasikalbėjimo, ėmė ieškoti ryšio tarp tų jausmų ir skausmo.

Sutikite, kad fiksuoti kiekvieną stipresnę emociją sudėtinga.

Kai kurie žmonės, žinantys, kad skausmas gali būti neišreikštų emocijų pasekmė, ima greitai ieškoti tų galimų sąsajų (pavyzdžiui, neseniai mirė artimas žmogus ir nuo tada žmogus ėmė dusti).  Tačiau daugelis žmonių nespėja tų įvykių atsiminti, daugeliui sudėtinga suvokti, kaip jį paveikė,  sakykim, tai, jog kas nors aprėkė autobuse. Tam, kad fiksuotum savo emocijas ir jų poveikį kūnui, turi turėti įgūdžius. O kad turėtum įgūdžius, turi turėti žmogų, kuris tave išmokytų atkreipti dėmesį.

Daugeliui žmonių lengviau patikėti, kad ilgalaikį skausmą sukėlė pikto žmogaus nužiūrėjimas negu suvokti, kad jis pats, galvodamas apie save negatyviai, sukėlė skausmingus procesus.

Be to, daugelis žmonių nekenčia savo kūno, pavyzdžiui, sportininkai dažnai sako: „prakeikta koja“. Po tokių pasakymų vargu ar įvyks kas nors pozityvaus kūne, jis greičiausiai reaguos skausmu. Jei kiekvieną rytą prabundi ir galvoji, kad esi niekam tinkamas – tai ko stebėtis, kad tau ims ką nors skaudėti? Tad fiksacija galėtų prasidėti nuo jūsų vartojamų frazių įvertinimo: „Man žemė slysta iš po kojų“, „Tu tikras galvos skausmas“ ir pan.

Man teko dirbti su odontologais, kurie dažnai jaučia įtampą pečių srityje. Tai galima būtų paaiškinti tiesiog fiziologine jų padėtimi, kurioje jie turi praleisti didesnę dalį dienos. Tačiau 20 jų jaučia tokį skausmą, o 21-as nejaučia. Jis neįsitempęs, labiau atsipalaidavęs, ramus žmogus.

Čia yra įdomus paradoksas: jaučiant tą pačią emociją, ima įsitempti tam tikra raumenų grupė. Ir įsitempusi raumenų grupė provokuoja tam tikrų emocijų įtampą.

Kokius jūs duodate patarimus dėl emocijų ir skausmo? Kaip išsiversti be tablečių?

Pirmiausiai mokau žmones įsiklausyti į save. Paklausti savęs, kas dažniausiai skauda. Pažiūrėti, ar yra genetinė predispozicija, gal visi giminėje panašų skausmą jaučia. Jei suvokiam, kad yra emocijų ir skausmo ryšys, tada pažiūrim dėsningumus – gal visos moterys giminėje jaučia galvos skausmą, nes visos nemėgsta vyrų?

Jeigu žmogui niekaip nepavyksta išsiaiškinti, kodėl jį kamuoja skausmas, pravartu pasitelkti kitas psichologines praktikas ir gal jos padės iškelti pasąmoninius atsakymus. Pavyzdžiui, galima pasitelkti meno terapiją ir piešti savo skausmą. Sužinoti tą psichologinę priežastį, kuri sukėlė skausmą. Ne visuomet iš pirmo karto pavyksta, įgūdžiams suformuoti reikia laiko.

Dažnai mums skauda ne dėl to, kad ką nors suvoktume, o kad ką nors imtume keisti gyvenime.

Skausmo nebus, jeigu mes valingai, laiku reikšime emocijas, kurios kyla. Skausmas būna, jeigu neleidi emocijai pasireikšti. Ir nesvarbu, kokia ta emocija. Kaip dažnai berniukams neleidžia verkti, prieštarauti, protestuoti, įsižeisti: „Tu ką, įsižeidei? Negalima įsižeisti. Vyrai neverkia“. Suaugus užklumpa tokios ligos kaip angina, bronchitas ir pan.

Moterims lengviau, nes jos viena kitai savo jausmus pasipasakoja. Be to, jos apsikabina, prisiliečia, jos gali verkti. Tokių fizinių iškrovų labai trūksta vyrams.

Tikriausiai emocijas paleisti padėtų paprasčiausias bėgiojimas ar kita fizinė veikla?

Būna žmonių, kurie mankštinasi ne dėl savęs, jie laikosi kokių nors visuomenės primestų taisyklių. Kai žiūriu į savo profesionalius sportininkus, matau, kad tikrai atsipalaidavę yra tie, kurie mėgsta sportuoti. O tie, kurie vertina tai kaip darbą, labiau įsitempę.

Mankšta, judesys yra geriausias vaistas nuo skausmo, nes judant organizme išsiskiria cheminės medžiagos, natūralūs nuskausminamieji. Bet žalinga judėti be džiaugsmo ir be noro.

Svarbu pasirinkti tinkamą, jums patinkančią mankštinimosi formą. Vieni atranda jogą, kiti bėgiojimą, tretiems patinka boksuoti kriaušę ar šokti. Visos mankštinimosi formos padeda lengviau priimti kūną ir suvokti savo emocijas, užslėptas ar atviras. Judėjimas gerina kraujotaką, limfos tekėjimą, atleidžia spazmus, įtampas. Judėjimas turi teikti žmogui malonumą, galima didinti krūvius iki malonaus skausmo ribos.

Vadinasi, prieš einant tabletės, jus siūlote pagalvoti apie savo emocijas?

Jeigu žmogus patikės, kad užblokuotos, giliai kūne slypinčios emocijos gali sukelti spazmą, ir jis pradės pats apie tai galvoti, tai jau gali jam labai padėti. Mūsų vidiniai savigydos resursai yra beribiai. Tiesiog nereikia įstumti save į kraštutines situacijas, kai jau kalbama apie gyvybės ir mirties ar sveikatos praradimo būkles. Reikia atrasti savo pajautimą, surasti savo harmoningą būseną prieš pradedant gilias vidines analizes. Kai kurie gerai jaučiasi sėdėdami patogiame krėsle, kiti judėdami, treti šokdami, dainuodami, darydami tai, kas teikia malonumą.

Jeigu stipriai skauda, galima eiti tabletės ir kol ji ims veikti, galvoti apie emocijas. O dar geriau eiti tablečių pirkti ne į artimiausią vaistinę, o į esančią už penkių kilometrų. Kol eini, galbūt bus laiko išgirsti save, kartais ėjimas padeda panaikinti spazmus ir įnešti aiškumo.

Daiva Ausėnaitė / vlmedicina.lt