Psichoterapeutė Agnė Matulaitė: apie alkoholizmo fenomeną

Besitvarkydama savo virtuvėje vakar radau šias seniai užmirštas taureles iš Froido muziejaus Londone. Atsidusau. Jau seniai galvojau ir kartu atmetinėjau idėją parašyti apie alkoholizmo fenomeną.

Jei atsidusau aš, panašu, kad nesukelsiu entuziazmo bangos ir Jums. Tik, manau, kad tai pernelyg svarbu, kad liktų nepaliesta. „Kieno šeimas aplenkė su alkoholizmu susijusios problemos?” paklausiau savo seminaro metu. Tąkart iš šimto žmonių, pakilo tik dvi rankos.

Tuo tarpu, kalbėdama su klientais, vis dažniau susiduriu su žmonėmis, kurie drastiškai vengia bet kokių susibūrimų ir apskritai negeria. Nei lašelio. Kaip ir nesisupa. Kaip ir nevažiuoja rogutėmis nuo kalno. Kaip ir apskritai kontroliuoja kiekvieną savo gyvenimo minutę ir visus aplink save… Tai, mano manymu, to paties medalio kita pusė.

Tad, viskas arba nieko. Balta arba juoda. Geras, idealus arba labai labai blogas. Atsipalaidavęs, draugiškas arba įsitempęs, irzlus. Ir nieko tarpe. Įdomu, kad mano kolegė, Toma Jasiukevičiūtė-Zelenko savo disertacijoje panašiai įvardino ir vidinį su alkoholio priklausomybe problemų turinčių žmonių savęs jausmą – „angelas šikšnosparnio sparnais”.

Tradicinė mokslinė bendruomenė, deja, dažnai tik skatina tokį ne subtilų, o buką žmonių rangavimą. Štai, pvz., „išgeriančiomis besilaukiančiomis moterimis” vienoje populiarioje anketoje laikomos tos, kurios nėštumo metu (o tai devyni mėnesiai, žinia) išgeria bent dvi – tris taureles (pvz., šampano taurė per Naujus metus, savo gimtadienį ir vestuvių metines). „Girtuoklės”, nieko nepasakysi… O tos „girtuoklės” skaito, jaudinasi, nurašo savo vaikų nesėkmes toms kelioms savo taurelėms.

Kai dėstau studentams, kviečiu juos į alkoholizmą pasižiūrėti per save. Klausiu, kas teoriškai juos paskatintų gerti. Paaiškėja, kad būtent aplinkinių požiūris labiausiai nulemtų, „ar gersiu tam, kad užsimirščiau… kad patekčiau į alternatyvią realybę… kad atleisčiau kontrolės varžtus… ar ne”. Kai kuriems tai tarsi „pigus bilietas paskraidyti raketa į mano susikurtą įsivaizduojamą realybę”. Įvairios bausmės ar draudimo priemonės tik skatintų šias užkardas įveikti. Negaliu nesutikti. Juk žmogus – ne gyvūnas. Jis – išmintingas, netgi gudrus. Jei bus kontroliuojamas, jausis pažemintas ir sieks to išvengti. Jam būtina pagarba, pasitikėjimas. Kalbėjimasis, mokymasis išreikšti žodžiais, o ne nustumti įsisenėjusias problemas. Tik tada jis PATS norės išlikti šiame (sąmoningame) pasaulyje.

Kai kas sako, kad alkoholizmas – tradicijų pasekmė ir tiek. Man atrodo, kad tai žmogų suprimityvinantis požiūris. Tik skatinantis suktis tame pačiame uždarame „girtuoklystės, nes gėda” rate. Tarsi, jis neturėtų galimybės rinktis. Būtų bukas praeities, savo tėvų ir aplinkos tęsinys. Kaip psichologei man svarbu priminti, kad tradicijas juk kuriame ir mes. Tad jei mūsų vaikai nuo mažumės matys, kad alkoholis nėra nei šilta, nei šalta. Nei didelė aistra, nei siaubas. Jie į jį, greičiausiai, žiūrės panašiai kaip į bet ką kitą – pasirinkimo klausimas ir tiek.

Jaučiuosi dėkinga, kad galėjau pirmus atsargius savo bandymus su „šia medžiaga” atlikti saugioje tėvų namų aplinkoje. Ir nieko blogo nenutiko. Smagu, kad mano vaikai taip nepažįsta su tuo susijusio skausmo, kad kartais net juokauja, „ar negalėtumėte ir Jūs kada nors taip išgerti svečiuose, kad mes nakvoti ten liktume?”…

Tad, pradėkime nuo savęs: „Ar Jums alkoholio taurė sukelia kokius nors stiprius jausmus – džiaugsmą, baimę, skausmą?”, „su kuo tai susiję?” Ar galite su šiais įsisąmoninimais gyventi jų nebandydami nustumti? Ar galite ramiai, be perdėtos gėdos, paaiškinti savo vaikams, kodėl atvažiavus draugams, dedate raudono vyno butelį ant stalo? O gal Jums per daug sunku ir verta ieškoti žmogaus, kuris padėtų paanalizuoti ir pagelbėtų susivokti savyje? Nelikime vieni. Neskubėkime kalti etikečių, nes tikrame pasaulyje nėra geriečių ir blogiečių. Visi mes – tarsi freskos, įvairūs, unikalūs ir kiekvienas savaip, bet tikrai protingi.

Psichologė-psichoterapeutė Agnė Matulaitė | facebook’e
Foto: iš asmeninio autorės archyvo