Psichoterapeutė Vaiva Vanagaitė: emigracija skatina žmogaus budrumą ir lankstumą
„Svarbu žinoti, kad mes emigrantai, kaip paklydę vaikai, turime galimybę bet kada grįžti namo, kad ten mus priims ir priglaus, nesmerks už pasirinkimą ir priims kaip savus“, – sako psichoterapeutė Vaiva Vanagaitė. Apie psichologinius sunkumus, su kuriais susiduria emigrantai, ir kaip juos spręsti – interviu skaitytojams.
Kaip emigracija padeda žmogui save pažinti?
Žmonės, vedini savų pirežasčių, keičia gyvenamąją vietą – emigruoja. Tai bet kokiu atveju yra didelis gyvenimo sprendimas, kuris paveikia žmogų. Emigracija greičiausiai paskatina žmogų būti budresniu, ištvermingesniu, lankstesniu, nes šito reikia įsitvirtinant naujoje aplinkoje. Tai ir veda link savęs pažinimo, kuris atsiskleidžia per gebėjimą adaptuotis, susikuriant naują gyvenimą.
Su kokiomis problemomis susiduria emigravę žmonės?
Keisdami gyvenamąją vietą, žmonės išeina iš komforto zonos. Manyčiau, jog pagrindinis rūpestis yra rasti ar susikurti aplinką, kuri suteiktų saugumo ir pastovumo jausmą. Kitas rūpestis yra pragyvenimo šaltinis – darbo paieška, kuri neretai dėl kalbos įgūdžių stokos neatitinka tikrojo žmogaus pašaukimo as išsilavinimo, mokytoja dirba valytoja, siuvėja – pakuotoja ir panašiai. Kita problema – artimų žmonių stoka, kurią, laimei, šią dieną galima užpildyti pasitelkiant naująsias technologijas, tačiau tai neatstoja tikrojo bendravimo.
Problemos kyla dėl kalbos įgūdžių trūkumo bei nenoro suprasti ir susitaikyti su faktu, kad emigrantas yra svečias šioje šalyje ir turi taikytis prie tos šalies nuostatų ir per ilgą laiką nusistovėjusių taisyklių.
Koks geriausias vaistas nuo užplūdusio vienatvės liūdesio jausmo?
Vienatvė sunkiai išgyvenama, neretai lydima depresijos, alkoholizmo. Vienintelis vaistas yra pats žmogus, tik jis gali išdrįsti pripažinti savo vienatvę ir padėti sau atsikratyti jos. Kaip psichoterapeutė galiu išskirti vieną esminį žmogaus bruožą, kuris būdingas vienatvę išgyvenanančiam asmeniui – tai savivertės deficitas, savęs neįvertinimas, nepasitikėjimas savimi.
Šiandien plačiai naudojamos įvairios technikos, padedančios pažinti ir suprasti save, prirašyta begalė knygų apie sąmoningumo ugdymą, konsultuoja psichoterapeutai, gyvenimo koučeriai, kurie padeda pažinti save ir rasti išeitį iš vientavės jausmo.
Neretai pastebimas „pas kaimyną žolė žalesnė“ reiškinys – žmonės emigruoja svetur, pagyvena ten pora metų, tuomet grįžta į Lietuvą, o grįžę į tėvynę, netrukus vėl nori emigruoti. Kaip tai paaiškintumėte?
Manau, kad taip nutinka žmonėms, kurie negali iš karto priimti galutinio sprendimo, tiems, kuriems sunku nuspręsti, kur jam pačiam labiau norisi gyventi, neįsigilina į tikrąsias emgiracijos priežastis, bei nežino, ko jie patys tikisi iš gyvenimo svetur.
Manau, kad nesvarbu, kiek kartų jis iškeliauja ir grįžta, svarbu tai, kad galutinis sprendimas, kur gyventi, yra priimtas jo paties, sąmoningai apsvarsčius visas priežastis ir pasekmes.
Alkoholio vartojimas, keiksmai, smurtas… ką po šiuo skydu slepia dalis emigrantų – liūdesį, vienatvę, baimę..?
Noras svaigintis alkoholiu kyla iš poreikio atsiriboti nuo realybės, užsimiršti. Dažnai tai vadinama atsipalaidavimu. Problema kyla, kai svaiginimasis tampa gyvenimo būdu, vietoje atsipalaidavimo žmogus patenka į savo paties pinkles, siekdamas patenkinti dar vieną poreikį. Priklausomybė alkoholiui ar narkotikams izoliuoja žmogų nuo visuomenės, jis pats jaučiasi išskirtiniu, vienišu, nesuprastu ir grimsta į vidinį liūdesį bei vienatvę.
Emigracija neišvengiamai paveikia šeimų likimus – kai kurie sutuoktiniai nutaria gyventi skirtingose šalyse, o dalis drauge emigravusių porų po kurio laiko išsiskiria. Kas gali padėti įveikti iškylančius santykių išbandymus?
Aš manau, kad gerus santykius padeda išlaikyti atviras bendravimas. Jei žmonės nusprendė gyventi kartu, jie tampa vienas kito „gyvenimo ramsčiais“ ir kas beatsitiktų, atvirumas, nuoširdus pokalbis, supratingumas bei pagarba vienas kitam gali padėti priimant gyvenimo sprendimus kartu.
Ar tiesa, jog lengviau yra išvykti nei sugrįžti?
Sunku ar lengva išvykti ar sugrįžti gali atsakyti tik tai patyręs žmogus, nes jam vienam buvo žinomas pasirinkimo tikslas, kuris pateisino lūkesčius arba nuvylė.
Kas gali paskatinti emigrantus optimistiškiau žvelgti į ateitį ir išlaikyti santykį su tėvyne?
Viskas, kas daroma nenatūraliai ar prievarta, turi priešingą poveikį.
Manau, svarbu žinoti, kad mes emigrantai, kaip paklydę vaikai, turime galimybę bet kada grįžti namo, kad ten mus priims ir priglaus, nesmerks už pasirinkimą ir priims kaip savus.
Bet šis jausmas turi būti abipusis, ir mes, gyvenantys toli, turėtume patys palaikyti ryšį su tevyne, suprasti, kas joje vyksta ir jei turime galimybę, prisijungti prie sprendimų priėmimo šalyje, ekonomikos plėtros bei investicijų.
Parengė anglija.today