Psichoterapijos konsultantė Daiva Žukauskienė: „Per Vėlines užbaigiami neužbaigti dialogai“

Lietuvių kultūroje įprasta gedėti metus laiko: mirus žmogui, artimieji susitinka jo paminėti po mėnesio, trijų ir galiausiai po metų. Geštalto instituto Geštalto psichoterapijos konsultantė praktikė Daiva Žukauskienė įsitikinusi, jog šis simbolinis gedėjimo terminas yra psichikai sveikas modelis. Anot jos, blogiausia, kai neleidžiame sau gedėti ar sielvartą gydome antidepresantais.

Globalus liūdesio jausmas

Psichologiniu požiūriu, netektis – tai ne vien tik mirtis. Tai gali būti santykių praradimas, skyrybos, priverstinis išsikraustymas iš namų ar šalies, sveikatos, savo galių netekimas. Tai irgi yra netektis ir sukelia tapačius jausmus, kaip gedulas po žmogaus mirties. Gedulas jaučiamas, kai netenkame žmogaus, o sielvartas – kai bendrai kažko netenkame, kas buvo svarbu. Sielvartą Daiva Žukauskienė vadina globaliu liūdesio jausmu.

„Vieni moka išbūti tame gedulo ir sielvarto jausme, o kitiems pritrūksta vidinių resursų, ir jie iš nežinojimo ar nemokėjimo, neturėjimo įgūdžių išgyventi sunkius jausmus užstringa ir daro didelę žalą savo psichinei sveikatai bei savo artimiesiems“, – sako specialistė. Sielvartas savo simptomais ir jausena neretai panašus į depresiją, todėl labai dažnai žmonės susipainioja, sako „man depresija“, nesugeba sau tinkamai padėti. „Tokiu būdu jie suklaidina specialistus, labai nesigilina, neišpasakoja situacijos; pats blogiausias scenarijus, kai išsireikalauja ir gauna vaistų. Tada gedulas, sielvartas yra nustumiamas, apmarinamas, numalšinamas, nepasiekiamas pilnas sielvarto gylis, o jo neišleidus ir neatsikračius, jis visada gyvena mumyse ir bet kokią netinkamą ar tinkamą minutę išlenda ir duoda apie save žinoti“, – kalba D.Žukauskienė.

Pagrindinė taisyklė gedintiems, sielvartaujantiems – nebėgti nuo savo jausmo, nedrausti sau gedėti, verkti, liūdėti ir išbūti tame jausme iki pat galo. Užslopinus medikamentais, darbu, įsipareigojimais, rūpesčiais, naujom problemoms, pasak Geštalto psichoterapeutės, tas pats, kas užkrauti lapais problemą ir sakyti, kad jos nebėra. O sielvarto griaunamoji jėga yra tokia stipri, kad ardo žmogų iš vidaus.

Sveikas sielvartavimo terminas

Specialistė įsitikinusi, kad ne veltui lietuviškoje gedėjimo kultūroje viskas sveikai baigiasi per metus laiko. „Žmogus, nešiojantis juodą spalvą kaip gedulo ženklą, po metų pakeičia rūbus į ryškesnius, šviesesnius. Tarpiniai tokie „pasitikrinimai“ būna po mėnesio, vyksta šeimos susibūrimas, giminių susiėjimas; tada po 3 mėnesių. Tai yra skirta gedintiesiems, juos šiek tiek pastiprinti ir palaikyti. Iš tikrųjų tai yra psichoterapinės grupelės, nes tuo momentu yra išsikalbama. Leidžiama sielvartui pabūti, atrodo, kad tikslingai susirenkama dar kartą paverkti, pagedėti, paliūdėti, prisiminti, nes iškalbant, prisimenant yra paleidžiama. Kai mes paleidžiam, mums palengvėja“, – aiškina specialistė.

D. Žukauskienė metinį šeimos ir draugų susitikimą po laidotuvių vadina didžiąja psichoterapine grupe, kai susirenkama pasitikrinti, ar žmogui pavyko išgedėti. „Kultūra sukūrė tokį psichikai sveiką modelį, kad per 12 mėnesių mes turime nukeliauti tą kelią. Vieniems užtenka trijų mėnesių, kitiems reikia visų metų. Jeigu jau po mėnesio žmogus sako, kad jis nebegedi, tai jau gali būti neadekvatu: per mėnesį pamiršti žmogų, kuris buvo tau brangus daug metų?

Tačiau po trijų mėnesių mes jau galime šiek tiek pramerkti akis ir pradėti žiūrėti į priekį, pradėti planuoti ir dėlioti savo gyvenimą be to žmogaus. Jau prasideda kažkokios vizijos, kaip aš gyvensiu be jo. Peržiūrimas savo gyvenimas, atsiranda ateities planai, po truputį pradedam pastebėti kitus žmones. Kartais įgyjam žmones pakaitalus, visa tai leidžia sveikai išbūti tą būseną. Dažnai žmonės taip ir pasakoja, kad tie metiniai susibūrimai jau yra panašūs į priblėsusias šventes, kur dar neleidžiama labai atvirai linksmintis ir džiaugtis, bet jau būnama su džiugesiu, kad mums pavyko ir mes galime toliau gyventi“, – sako konsultantė.

Kambariai mauzoliejai

Ji pataria artimiesiems, kurie ne taip smarkiai susiję su gedėjimo objektu, atidžiai stebėti savo artimuosius. „Reikia klausti, ar sutvarkė mirusiojo daiktus, ar išdalino, paaukojo ar kažkaip kitaip atsisveikino su tais daiktais. Žinau atvejų, kai mirus artimam žmogui, paliekami visi daiktai taip, kaip jam gyvam būnant, sustabdomas laikrodis, atversta knyga taip ir lieka atversta: „įkūriamas“ muziejus-mauzoliejus. Bet tai yra įspėjantis skambutis apie visišką negebėjimą gedėti ir paleisti. Gedulas yra saikingas jausmas. Mes sau paskiriam tokį simbolinį 12 mėnesių gedėjimo terminą, leidžiam sau tiek laiko gedėti, o praėjus 12 mėnesiui, mes turime adaptuotis gyventi be prarasto žmogaus“, – sako D. Žukauskienė.

Nereikia atsikratyti visų mirusio žmogaus daiktų, bet per tuos metus reikia pasilikti tik gerus prisiminimus, tą ką norime pasilikti. „Turime atiduoti tuos daiktus, perleisti tiems, kam jie reikalingi. Bendrai įsigyti daiktai gali būti šiltas prisiminimas, pavyzdžiui, kartu pirktas šviestuvas ar indų servizas. Tačiau rūbai, higienos priemonės, skaitytos knygos, darbiniai užrašai neturi jokios išliekamosios vertės – jų nereikia saugoti.

Turiu atvejį, kai visas kambarys buvo paskirtas tam išėjusiam žmogui, ten niekas nepakitę, nuo ryto iki vakaro dega lempelė arba žvakutė, yra paklota lova, ji karts nuo karto perklojama, viskas palikta taip, kaip buvo, nors jau praėjo 8 metai po sutuoktinio mirties! Jeigu mes sustabdome laiką, sustingdome daiktus jame, tai rodo, kad mes savo gedule taip pat esame sustingę ir sustoję“, – pabrėžia specialistė.

Vėlinių svarba sveikam gedėjimui

Jeigu Vėlinės sutampa su tuo metų trukmės gedėjimu, tai lyg ir natūralu lankyti kapus. O ko ant kapų eina tie, kurie savo artimuosius palaidojo prieš 10 metų? „Turime išlikti lojalūs savo kultūriniams dalykams. Jeigu esame tikintys, mus veda religinių švenčių atspalvis – Visų šventųjų diena. Tai krikščioniška šventė, Vėlinės gal labiau pagoniškos, bet šias dienas vienija tai, kad pagerbiami mirusieji. Per Vėlines susitinka giminės, plati šeimyna, kurie dažnai per darbus, buitinius rūpesčius neturi laiko pabendrauti. Todėl kapų lankymas yra aktualus gyviesiems, tai gyvųjų bendravimas. Juk dažniausiai kapų lankymas baigiasi gražiomis vakarienėmis, to liūdesio akcento kaip ir nebūna. Metų laikas diktuoja šaltą orą ir darganas, mes privalome po tų pasibuvimų lauke sušilti. Šildomės prie bendro stalo, geriame arbatą, skanaujame desertą. Mano šeimoje visada tos vakarienės būdavo tokios šventiškos, jos būdavo ramios, draugiškos, laimingos, mes pasidžiaugdavome, kad mes gyvi prisimindami išėjusiuosius“, – pasakoja D. Žukauskienė.

Vyresnės kartos žmonės dažnai pabrėžia, kad Helovino jie nešvenčia, kai kurie katalikai net griežtai pasisako, jog tai kažkokia šventė, prieštaraujanti religinėms tiesoms. „Tačiau atidžiau pažiūrėjus į žmonių elgesį kapinėse, galima išvysti tuos Helovino elementus. Per Vėlines galima išgirsti tokias frazes kaip „gerai, kad patys įeinam, o ne įneša“, „gerai, kad mes lankom, o ne mus“. Prie kapo atsimename pokštus, kurie įvyko su žmogum, kurio nėra. Prisimenam bajerius, kuriuos jis skaldė – kaip buvo linksma, kai jis buvo. Tai nėra labai liūdna, nes tas žmogus seniai išėjęs, gedulas išgedėtas, sielvartas paleistas“, – kalba Geštalto psichoterapijos konsultantė.

Vėlinės – tam tikra terapija

Jeigu nebuvo gerų santykių su palaidotais žmonėmis, visuotinis spaudimas lankyti kapus gali būti per sunkus. Ar vis dėlto tas prievartinis ėjimas gali padėti išspręsti santykius su mirusiu, jei neišsisprendė jam gyvam esant? „Jeigu žmogui pavyksta nueiti vienam prie kapo, pasišnekėti monologu su tuo išėjusiu žmogum ir kažką tokiu būdu išspręsti, žinoma, kad gerai. Bet dažniausiai mes retai vieni lankom kapus. Mes visada einam su palydovu, bet tai gerai, nes turim tokį savotišką koterapeutą šalia, kuriam galima papasakoti nuoskaudas – kad mūsų nenurašytų į išprotėjusius, kalbančius su antkapiu.

Labai dažnai reikalingas klausytojas ir stebėtojas. Prie jų mes keičiam save ir keičiam situaciją. Vieni dažniausiai raudam ir gedim, nesugebam paleisti, mes užsisukę toje pačioje virtinėje minčių, jausmų ir neišlendam iš ten. Tas palydovas užduoda iškeliančius klausimus. Tai yra pusiausvyros atstatomasis aktas, kai gyvasis sugrąžina tave gyvenimui. Sako „nelįsk gyvas į žemę, viskas yra baigta, santykis yra čia, tarp gyvųjų. Jeigu tau reikia pakalbėti, tai pakalbam mes. Jeigu reikia paverkti, yra mano gyvas petys, gali atsiremti ir bliauti“. Tokia savotiška terapija vyksta ir Vėlinių metu, neužbaigti dialogai yra užbaigiami“, – sako Geštalto psichoterapijos konsultantė.

D. Žukauskienė pabrėžia, jog net jeigu su išėjusiu žmogum buvo blogi santykiai, vis tiek sielvartas bus. „Reikia pripažinti, kad toje vietoje, kur buvo kažkoks blogis, dabar yra tuštuma. Dažniausiai žmonės su tuo ir nesusidoroja, nors gerai adaptuojasi prie blogio, net prie smurto, nuolatinių konfliktinių scenų su kitu žmogum. Bet tai buvo santykis, pasidalinimas energija, tai buvo komunikacija. Jam išėjus ta tyla ir tuštuma tampa gniuždanti. Toks žmogus gali eiti lankyti kapo, tačiau jis neprivalo norėti, kad grįžtų tas pats chaosas į jo gyvenimą. Žmogus, kuris gyvena blogam santykyje, jis vis tiek jaučia gedulą, nes netenka kažkokios savo gyvenimo dalies. Jis turi susitaikyti su likusia tuštuma, reikia rasti, kuo ją užpildyti“, – kalba D.Žukauskienė.

Gal geriau nesielvartauti?

Specialistė sako, jog vengimas kapinių, kalbų apie mirtį – tai irgi gedėjimas ir sielvartas. „Pamenu moteris pasakojo, kaip ji iki alpimo verkė mirus bendradarbiui, kurio net gerai nepažinojo. Tai yra neišgedėtas gedulas, kuris rado būdą išlįsti į paviršių. Ji apraudojo vieną savo artimą žmogų. Jeigu mes vengiame gedėti, vadinasi, aiškiai bijome to skausmo, kurį patirsime. Žinome, kad atsidūrus situacijoje, kai ateina sielvartas (kapinėse), mes verksime, liūdėsime ir paskui reikės daug laiko reabilituotis nuo to skausmo. Todėl pasirenkama pozicija negedėti, bet tokiu būdu mes tą skausmą „inkapsuliuojame“, uždarome gedulą ilgesniam laikui. Tada tik reikia laukti, kada stresas, kažkoks nemalonus įvykis aktyvuos tą skausmo „kapsulę“, ir ji atsidarys. Mes verksime dvigubai, ne vietoje ir ne laiku“, – sako psichoterapijos konsultantė.

Jos nuomone, uždraudus sau gedėti, mes tą akimirką savotiškai nustojame gyventi. „Tą akimirką, kai mes uždraudžiam sau gedėti, mes nuo tos akimirkos lygiai taip pat mirštam savo gyvenime. Mes turime užgimusį jausmą – liūdesį, sielvartą, bet neleidžiam jam reikštis. Jausmai gimsta viduje, ir jų užduotis išeiti į išorę, pasireikšti; jeigu mes kažkuriam jausmui neleidžiam reikštis, tai tą savo asmenybės dalį mes ir numarinam. Jeigu mes neišgedim ir nepaleidžiam mylimo žmogaus, mes sau uždarom kelius į kitus žmones. Mes tada negalime susirasti, pamilti kito žmogaus. Todėl yra Vėlinės, kai gali prisidengęs masiniu ėjimu ant kapų, atlikti apsivalymo ir atsipalaidavimo aktą“, – sako specialistė.

Artimo žmogaus netekimas gali smarkiai sužlugdyti žmogų, palaužti, ypač jeigu neturime vidinių resursų, silpna mūsų psichinė sveikata, neturime išorinės paramos. „Jeigu jūsų gedulas užsitęsė ilgiau nei metus, kreipkitės į specialistus“, – pataria Daiva Žukauskienė.

Parengė Daiva Ausėnaitė | Ji24.lt