Pykčio gniaužtuose arba kai pyktis „ima viršų“
Klausimas: Laba diena, nusprendžiau į jus kreiptis pagalbos, nes nebežinau ką bedaryti.
Man dar tik 19 metų, bet jaučiu, kad turiu galbūt net psichinių sutrikimų. Labai dažnai mane apima pyktis, atstumiu visus žmones, kurie yra šalia manęs ir nori padėti, nebenoriu su niekuo bendrauti, noriu tik užsidarius sėdėti namie, galvot tik apie save. Išsilieju ant brangių žmonių, o paskui labai gailiuos, nes tai apsunkina mūsų santykius. Kartais aplanko mintys net apie savižudybę, dažnai dėl to nebeužmiegu naktimis. Nebežinau ką man daryt. Padėkit man.
Atsakymas: Sveiki. Iš Jūsų trumpo laiško supratau, jog nuolatinis nekontroliuojamas pyktis verčia Jus užsidaryti, net galvoti apie pasitraukimą iš gyvenimo. Dabar gailitės atstumdama artimuosius, tačiau pagalvokite, kiek skausmo jiems atneštų savo gyvybės atėmimas. Tai, jog kreipėtės, rodo, kad ieškote sprendimo, norite keisti gyenimą – renkatės gyvenimą.
Išreikšti pyktį mums yra lengviau – visuomenėje tai yra gana įprasta, priimtina emocija. Tačiau po mūsų pykčiu dažnai slypi sunkesni, gylesni jausmai – nesaugumas, baimė, skausmas, ar gėda. Mūsų agresyvumas (verbaliai ar fiziškai išreikštas pyktis) dažnai gali būti šių jausmų „saugesnė” (kartais vienintelė mums pasiekiama) išraiška. Kaip ir žvėris kanda tik tuomet kai yra alkanas, sužeistas ar išsigandęs. Kai mes užslopiname minėtus nepatogius jausmus jie niekur nedingsta, tačiau auga mūsų viduje ir ima po truputi kontroliuoti mūsų sprendimus, veiksmus, mums to net nepastebint. Kai nebesuprantame, kas su mumis darosi, nebegalime kontroliuoti savęs, išsigąstame, norime pasislėpti, užsidaryti nuo visų.
Visų pirma, svarbu surasti Jūsų pykčio priežastis. Jei kol kas Jums jos nėra suprantamos, bandykite sekti/fiksuoti pykčio proveržius – kuriuo metu, kokioje konkrečioje situacijoje jis kyla, kokios mintys tuomet sukasi Jūsų galvoje? Kalbėjimas apie tai, kas mums yra sunku taip pat yra būtinas – tuomet mes galime išlaisvinti ir pradėti suprasti savo jausmus, spręsti kaip mes norime juos išreikšti (neskaudinant savęs ar artimųjų). Šiame kelyje Jums geriausiai galėtų padėti psichologas, tačiau jei nedrįstate į jį kreiptis, raskite kitą patikimą draugą ar net nepažįstamą žmogų (kartais išsikabėti nepažįstamąjam yra lengviau – nebijome jo kritikos, vertinimo), kuris Jus išklausytų. Netgi savo minčių išdėstymas popieriaus lape gali padėti pradėti labiau susivokti savyje, savo jausmuose. Svarbu – kalbėkite, neužsidarykite. Esate teisingame kelyje.
Psichologė Radvilė Ramonaitė – Nagy
www.PsichologasInternetu.lt
FB: PsichologasInternetu.lt
El. p. radvilenagy@gmail.com
Kiek esu patyrusi iš savo artimųjų patirties, pykčio priepuoliai būna dažnai susiję su nerimo sindromu. Pyktis išsiveržia kaip nerimo pasekmė. Manau, kad būtina psichologo ar net psichiatro konsultacija, nes pykčio proveržiai ne tik, kad santykius sugadina, bet gali pavirsti į agresijos priepuolius. Esmė savyje išsiaiškinti ar nejaučiate įtampos, nerimo prieš tai, kai tampate pikta. beje, man pačiai būna pykčio priepuoliai pieš galvos skausmus, ir kai jau jaučiu, kad imu visų neapkęsti, žinau, kad artėja migrena. Man labai padeda ilgalaikis magnio preparato vartojimas. Siūlau išmėginti :) Ir sėkmės! visi atsakymai yra mumyse ir jeigu tikrai tikrai norėsite, rasite jį, tiesiog paprašykite savęs prieš miegą, kad jums ateitų atsakymas, kodėl ir kas jums sukelia štai tokius išgyvenimus. Garantuoju – pasiseks :)
Labas,
Tau reiktu nusiraminti. Turi pradeti kovoti su neigiamom mintim. Sutinku su Lina, kad pyktis atsiranda del nerimo. Lengviausia yra supykti ir nesitaikyti prie kitus ir po to grauztis, kad tai padarei bei kankinti save bunant vienai namuose paskendus mintyse. Bet tu juk nesi blogai ar neigiama asmaneybe. Vien tai, kad gailiesi del savo veiksmu, larodo, kad esi geras zmogutis ir nork bendrauti. Tau reikia zmogaus (draugo su gimininga siela ir su gebejimu ikvepti ir motyvuoti tave zmogaus). Patikek, tokiu yra. Turi rasti zmogu, kuris sugebetu isklausytk tave ir nesureiksmintj tavo neigiamu emociju (pykcio), o su sypsena sugebetu tave prablaskyti kr priversti nusisypsoti. Tada nuo sirdies nukris akmuo ir jausies geriau, prasviesies akys ir pradesi dziaugtis bendravimu ir jausies gerai. Tokie zmones yra, tikmreikia juos pamatyti ir nebijoti isileisti I savo vidu. Turi nustoti blokuotis (neigiamai galvoti), o pagalvoti kaip noretum, kad butu ir ideti pastangu bei pasitiketk kitais. Uzsidarymas savy, tak tik laikk eikvojimas, pradek kurti savo norima ateity. Keisk poziuri I daugely dalyku. Nei jau supykai, tai pasakyk aplinkiniems del ko, taip parodysi aiskumo savo aplinkiniems ir tikiu, kad jie supras, priims tave tokia kokia esi ir butinai sugqlvos kaip tave palaikyti. Nelaikyk savy. Juk tu geras zmogutis, kuris be pykcio, tjri ir geru savybiu – parodyk jas aplinkinia s ir pasijausi gerai. Patikek ;)