Raikas Hameris: kitoks požiūris į vėžį

Kodėl žmogus suserga? Kas yra liga? Karma? Gamtos klaida? Logiška pasekmė? Ar įsileisdamas ligą mūsų kūnas klysta, ar elgiasi teisingai, paklusdamas visuotiniams gamtos dėsniams? Jeigu šie dėsniai galioja visiems, kodėl vienus liga paleidžia, o kitų – ne?

Dvasinės ir fizinės sveikatos, psichologijos ir onkologijos sąryšio ieškoma nuo seniausių laikų. Dalis visuomenės juo tiki, dalis abejoja ir netgi smerkia tokią informaciją. Vokiečių onkologas profesorius Raikas Hameris (Ryke Hamer), prieš kelis dešimtmečius ištyręs tūktančius ligų istorijų (15 tūkst. protokoluota dokumentiškai) ir paskelbęs savo teoriją apie vėžį, buvo apkaltintas šarlatanizmu, pasmerktas kolegų, neteko darbo ir netgi laisvės.

Šiame straipsnyje nepropaguoju Hamerio gydymo filosofijos; tai pažintinio pobūdžio informacija. Jokia bendra informacija negali „paskirti” terapijos ir pakeisti individualios profesionalo konsultacijos. Vis dėlto kiekvienas, keliantis klausimus, išdėstytus įžangoje, turi turėti galimybę išgirsti ir apie tas koncepcijas, kurios oficialiai nelaikomos teisingomis.

Pagal profesorių Hamerį, tai, ką mes vadiname onkologine liga (ar jos ekvivalentu), yra avarinė organizmo situacija. Ją sukelia biologinė programa, veikianti trimis lygiais: smegenyse, psichikoje ir konkrečiame kūno organe (audinyje). Kas paleidžia šią programą? Trys sąlygos vienu metu: pirma – trauminis įvykis, antra – šiam įvykiui nesame pasirengę ir trečia – jį kenčiame izoliuotai (nėra su kuo pasidalinti išgyvenimais).

Raiko Hamerio istorija

R. Hameris iki 8-ojo dešimtmečio buvo vidaus organų gydytojas. Penkiolika metų jis dirbo universitetinėse klinikose, penkerius – kaip profesorius. Turėjo savo privačią praktiką. Dėstė studentams biologiją.

1978 m. gydytojo 19-metį sūnų nušovė pamišėlis. Po metų Hameriui buvo diagnozuotas sėklidžių vėžys. Iki nelaimės jis neturėjo jokių sveikatos problemų.

Kaip gydytojui, jam kilo klausimas, kokiu būdu liga susijusi su patirtu šoku. Po trejų metų, dirbdamas Miuncheno universiteto ginekologijos-onkologijos klinikoje ir tirdamas moterų ligų istorijas, R. Hameris atkreipė dėmesį, kad visos jos, be išimties, patyrė netikėtas gyvenimo tragedijas. Šokas, nemiga, svorio kritimas ir galiausiai – bauginanti diagnozė.

R. Hamerio požiūris į vėžį kardinaliai skyrėsi nuo oficialiosios medicinos koncepcijų. Kai savąją jis pristatė kolegoms, sulaukė ultimatumo: arba turi jos atsisakyti, arba palikti kliniką.

R. Hameris išėjo, tačiau tai nesutrukdė atsirasti jo metodui, vadinamam IRC (Iron Rule of Cancer) – „geležiniam vėžio dėsniui”

Geležinis vėžio dėsnis

Tai biologinis dėsnis. Jį sudaro trys kriterijai. Pirmas – tai, kad onkologinė liga prasideda nuo šoko – biologinio konflikto. Šis konfliktas apima psichiką, smegenis ir vidaus organą vienu metu. Hameris šį reiškinį pavadino prarasto sūnaus vardu – DHS: Dirko Hamerio sindromas.

Šis sindromas nurodo priežastį, dėl kurios prasideda ligos procesas. Tai pradinė stadija.

Kas vysta toliau? Konflikto-ligos fazė. Ji gali tęstis metų metus naikindama organizmą.

Trečias etapas – postkonfliktinė fazė, arba gijimas, visiškas audinių atsinaujinimas. Šiame etape organizmas atsikrato nereikalingo „balasto”.

Epileptinė krizė

Pagal Hamerį, organizmo „valymasis” vyksta mikroorganizmų dėka. Tai gali pasireikšti infekcijomis. Tai, ką tradicinė medicina vadina infekcine liga, Hameris pavadino „epileptine krize”. Jis teigė: jeigu šioje stadijoje mikrobai naikinami cheminiais preparatais, smegenys nebegali natūraliai atlikti savo darbo, žmogus pasineria į letarginę būseną, užuot toliau ėjęs išgijimo link. Gali būti, kad žmogus, turėjęs šansų išgyti, buvo nublokštas atgal.

Hamerio teigimu, tai, kas oficialiai teigiama apie imuninę sistemą, yra tik hipotezė.

Mes manome, kad imuninė sistema – tai kariuomenė, kuri kovoja su blogais mikroorganizmais. Kad mikroorganizmai sukelia infekcines ligas (nes esant infekcijai visada atrandami mikroorganizmai). Tačiau Hameris sako, kad juos aktyvizuoja smegenys darbui su vėžinėmis ląstelėmis. Liga atsiranda aktyvioje biologinio konflikto stadijoje, bet ima blėsti mikrobakterijų dėka.

Paklusdamas nervų signalams, organizmas pradeda ilgą persitvarkymo fazę – visose problemiškose dalyse. Silpnumas, nuovargis – tipiški požymiai esant vegetatyvinės nervų sistemos pažeidimams, taip pat gali būti diagnozuoti klaidingai.

Baimės kaina

Diagnozavus vėžį ir paskelbus prognozę (kiek liko gyventi), žmogų apima paniška mirties baimė – tai dar vienas biologinis šokas (trauma). Jis gali sukelti pakitimus plaučiuose, kurie matomi kaip dėmės. Kompiuterinė tomografija taip pat rodo Dirko Hamerio sindromą (traumą) kaip dėmes – panašias į taikinio apskritimus. Pasak Hamerio, radiologai gali neteisingai interpretuoti gautus rezultatus, palaikydami juos metastazėmis.

Idėją, kad žarnyno vėžio ląstelės transformuojasi ir nukeliauja į kaulus, Hameris pavadino „viduramžių dogmatizmu”. Ontogenetinė sistema atmeta galimybę, kad ląstelė, valdoma vienos smegenų dalies, galėtų staiga susijungti su kita ir tapti pastarosios valdomo yrančio organo ląstele. Pasak Hamerio, tai ne metastazės: tai antras ir trečias vėžys.

Logiškas dėsnis

Psichologinė trauma kaip žaibas smogia į žmogaus organizmą ir „įjungia” visus svarbiausius biologinius mechanizmus (kuriuos evoliucija sukūrė ne šiaip sau).
Ligos raidą Hameris sieja su ontogenetika. Kitaip tariant, visos medicininės ligos išplaukia iš žmogaus istorinės raidos.

Hameris teigia praktiškai ištyręs 10 tūkst. ligų atvejų, palyginęs ir išvydęs, jog čia esama sistemos. Jo išvada tokia: liga neatsiranda atsitiktinai. Individualus mūsų organizmo vystymasis neatsiejamas nuo bendros organizmų evoliucijos. Tai pasikartoja vystantis žmogaus embrionui ir jo kūdikystėje.

Principą, apie kurį kalba Hameris, galima suprasti ir neturint biologo diplomo. Žinome, kad embriono vystymosi stadijoje atsiranda trys ląstelių sluoksniai: viršutinis – ektoderma, apatinis – entoderma, vidurinysis – mezoderma. Iš kiekvieno vystosi kiti būsimo žmogaus organai. Kiekviena ląstelė ir kiekvienas organas yra susiję su vienu iš šių trijų pirmykščių ląstelių sluoksnių. (Kai kurie organai – širdis, kepenys, kasa, – vystosi iš skirtingų audinių, kilusių iš skirtingų embrioninių sluoksnių. Laikui bėgant šie audiniai laikomi vienu organu, nors yra valdomi iš skirtingų smegenų centrų. Kūne organai gali būti toliau vienas nuo kito, bet smegenyse jų valdymo centrai – šalia.)

Atlikdamas stebėjimus, Hameris nustatė, kad biologinis konfliktas (trauma) yra „užregistruojamas” tam tikroje smegenų dalyje ir pagimdo problemą (piktybines ląsteles) jos valdomame kūno organe.

Hameris taip pat nustatė, kad tam tikros „dėmės” smegenyse ir pakitimai organuose susiję su psichologinės traumos pobūdžiu.

Pavyzdžiu imkime vėžio formą adenokarcinomą – auglį, kuris susidaro skrandžio gleivinėje. Virškinimo liaukos formuojasi embriono vystymosi metu iš entodermos. Šių organų valdymo zona yra pailgosiose smegenyse. Vėžio atveju jos projektuoja piktybinių ląstelių augimą būtent į tuos organus, kuriuos valdo, įskaitant skrandį ar kt.

Taigi pasakymas, kad smegenys ir konkretus kūno organas yra susiję, yra ne šiaip sparnuota frazė „visos ligos – iš galvos”. Ji turi tiesioginę prasmę ir biologinį pagrindą.
Hamerio išvada: vėžys nėra atsitiktinis reiškinys, nėra beprasmis, bepriežastinis ląstelių dauginimasis. Pasak jo, šį reiškinį galima logiškai suprasti ir net numatyti. Vis dėlto nei jis, nei kas nors kitas iki šiol neatrado vienos ir aiškios vėžio formavimosi sistemos.

2004 m. dėl revoliucinių Hamerio teiginių ir jo gydymo praktikos medicinos įstaigos ėmė protestuoti, ir 70-metis profesorius buvo suimtas, teisiamas bei įkalintas trejiems metams. 2006 m. dėl jo pagydytų pacientų protestų gydytojas buvo paleistas į laisvę.

Konflikto terapija

Mes turime spręsti savo konfliktus praktiškai. Jeigu tai neįmanoma, fizioterapija, psichoterapija, meno terapija ir pan. gali būti antrinė pagalba. Terapija „pagerkite raminamųjų” konflikto neišspręs.

„Motina gamta sukūrė įtampos stadiją ne be tikslo, nes tik įtampos metu individas gali išspręsti savo konfliktą. Jeigu duotume raminamųjų elniui, praradusiam savo teritoriją, jis nesugebėtų kovoti ir ją susigrąžinti”, – viename iš interviu sakė R. Hameris.

Taigi, pagal Hamerio teoriją, liga – ne užkeikimas, ne karma ir ne gamtos klaida. Tai dėsnis. Ligą suprogramuoja pats organizmas, patyręs biologinį konfliktą. Tačiau kiekvieno konflikto sudedamoji yra ir jo sprendimas.

Jurgita VALIULIENĖ | patikeksavimi.lt
Meno terapeutė/psichologė

Šaltiniai: Dr. Ryke Geerd Hamer. „Cancer, disease of the Psyche”; „Summary of the New Medicine”; „Legacy of a New Medicine”, „The Ontogenetic System of Tumors including Cancer, Leukemia, Psychosis and Epilepsy”
Daugiau informacijos galima rasti: www.newmedicine.ca, www.pilhar.com, germannewmedicine.ca, mrbean.net.au