Reikia kažką keisti: jaučiuosi giliai paniręs į pyktį ir depresiją

Klausimas:

Sveiki,
Nesu pratęs kažkam išsipasakoti, nenoriu savo rūpesčiais apkrauti kitų, bet pastaruosius mėnesius jaučiuosi giliai paniręs į pyktį ir depresiją. Reikia kažką keisti.
Gal vertėtų pradėti nuo to, kad skirtingose vietose su skirtingais žmonėmis elgiuosi kitaip. Darbe būnu vienoks, namuose bendraujant su tėvais kitoks ir su draugais dar kitoks. Mano nuotaikos svyruoja valandomis. Grįžus po darbo dažniausiai norisi kristi į lovą ir nieko nedaryti, jaučiuosi pavargęs, kartais sunku sukoncentruoti dėmesį ir jaučiasi išsiblaškymas, o kažkada būdavau veiklus žmogus, net nežinau kas mane ir dėl ko tokį padarė. Esu darboholikas, dažnai spaudžiu žmones atlikti vieną ar kitą darbą, o dėl įtampos dažniausiai kliūna draugams ir tėvams, paparasčiausiai išsilieju arba nereaguoju, kas ką man sako. Net nežinau, iš kur tas pyktis susikaupęs, kiek gerai pamenu, toks nebūdavau.
Atrodo tiek, tikiuosi sulaukti kokio patarimo.

Danielius (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Sveikas, Danieliau. Savo trumpame laiške sugebėjai lakoniškai paminėti net keletą problemų, o tarp tavo žodžių galima įžvelgti ne tik jų priežastis, bet ir galimą sprendimo būdą.

Nežinau, kiek Tau metų, bet iš laiško supratau, kad esi subrendęs ir savarankiškas jaunas vyras, besistengiantis prisiimti visišką atsakomybę už save ir savo gyvenimą. Savo siekiams įgyvendinti dedi ypač daug asmeninių pastangų ir to paties reikalauji iš kitų – taip tu rašai.

Ką gi, pastangos įsitvirtinti ir kažką gyvenime pasiekti yra puikus dalykas. Tokie, siekiantys žmonės yra vertinami ir gerbiami už tai, kad turi gyvenimo tikslą, kad suvokia ir vykdo savąją misiją, kad siekia, jog jų ir mūsų visų pasaulis taptų geresnis ir gražesnis, negu yra dabar. Tai nėra lengva, o kartais netgi skausminga – Tu irgi tai patiri. Rašai, jog gana dažnai po darbų jautiesi pavargęs, be jėgų, su kaleidoskopiškai besikeičiančia nuotaika.

Iš vienos pusės, tai galima vertinti kaip iššūkį – kai mes įveikiame sunkumus, tampame stipresni. Prasmę turi ne patys sunkumai, bet stiprybė, žinios ir patirtis, kuriuos tie sunkumai suteikia.

Kita vertus, tai labai išvargina – fiziškai ir emociškai. Kada paskutinį kartą atostogavai, Danieliau? Kada leidai sau atsikvėpti, pasidžiaugti gyvenimu, pasimėgauti ramaus vakaro tyla, saulėlydžio spalvomis, paukščių čiulbėjimu? Kada skaičiavai debesis, gulėjai pievoje ir stebėjai, ką veikia skruzdės ir vabaliukai? Darboholikais žmonės tampa tada, kai bėga nuo gyvenimo, kai nemoka ar dėl kažkokių priežasčių neleidžia sau juo džiaugtis. Nes dirbti lengviau, negu gyventi.

Pasinerti į darbą lengviau, negu pripažinti, jog gyvenimas tiesiog eina – nepriklausomai nuo to, ką mes veikiame. Lengviau, negu tiesiog būti savimi – sau pačiam ir aplinkiniams. Lengviau, negu dalintis mintimis, jausmais ir išgyvenimais su kitais. Lengviau, negu pasakoti savo svajones, aiškinti savo požiūrį, remtis pokalbyje savo pamąstymais, atsiradusiais galbūt bemiegę naktį ar ankstų rytą. Nes darbas yra toks dalykas, kuris niekada nepasmerks, nepasijuoks, nepažemins. Tik viena bėda – kai jo itin daug, jis keršija. Nuovargiu, kylančiu dėl poilsio stokos. Pykčiu, kaip kiautas slepiančiu bejėgiškumą ir nusivylimą, kad niekas neįvertina mūsų pastangų. Kūno išdavystėm – kai nebėra jėgų.

Jeigu būčiau Tavo draugas, pykčiau ant tavęs. Paklausi, už ką? Už tai, kad slepi nuo manęs savo mintis ir jausmus, kad nepasidalini su manimi savo nuovargiu, savo sunkumais ir problemomis. Savo pykčiu, bejėgiškumu ir įtampa. Nes man svarbu žinoti, kas dedasi su mano draugu, man įdomios jo mintys, jo pasaulėžiūra, nes aš noriu būti maža jo gyvenimo dalimi. Nes draugystė ir gyvenimas tarp žmonių – tai ne kas kita, kaip savęs davimas kitiems. Visokio savęs davimas. Įpasaulink save, pasidalink su artimais žmonėmis viskuo – juk žinai, kad pasidalintas vargas sumažėja perpus, o pasidalintas džiaugsmas padvigubėja. Pasidalink tuo, kas slepiasi po Tavo pykčiu, Danieliau.

Psichologas
Arūnas Norkus