Sunkūs santykiai su tėvais

5 Responses

  1. vdas parašė:

    Žmona užsideda dujokaukę ir prieina prie vyro, fotelyje skaitančio laikraštį.
    – Brangusis, kaip aš atrodau?
    Vyras:
    – Nuostabiai, mano mieloji. Nauja suknelė?

    Man patinka žodis asertyvumas – tai mokėjimas prieiti prie bet kokio žmogaus ir užkalbinti. Bet Raminta be reikalo pergyvena, jog tėvai vengia bendravimo, tarytum išstumdami už šeimos bendravimo apskritimo rato (kaip filme, „Paskutinis uošvių išbandymas”). Tik nereikia savęs nuvertinti, kad stokojama gabumų, bendravimo įgūdžių ir panašiai. Nereikia kaltės, trūkumų ieškoti savyje. Aišku, plačiai žiūrint, tai gali būti tiesa nedidele tikimybe, tačiau konkrečiu atveju – tai ne Ramintos kaltė. Kodėl?
    Reikia suprasti, kad tėvai tikrai gali būti pavargę – šiais laikais begalė informacijos, gyvenimo tempas didelis, mašinų daug, mobilieji, internetas, tv. Visur akcijos ir informacijos, reklamos ir lankstinukai, sąskaitos ir ataskaitos. Dažną išvargina. Todėl Ramintos pamintėtas „nuovargis” yra ne kas kita, kaip negebėjimas prisitaikyti prie pasikeitusio gyvenimo ritmo.
    Supraskite, kad tėvai vaikams linki geriausio, pagal savo supratimą, protą ir sąmoningumą, tik neretai gražius norus riboja vis ryškesnis atotrūkis su jaunimo mada, vertybėmis, tikslais, gyvenimo prasmės paieška ir t.t. Suprantate? Dabartinę jaunąją kartą psichiatrai vadina Y karta. Prieš 20 metų ji vadinosi X generation. Gal būt 22 metais jau galima jausti kad mažiukai bendrauja savo paukščiukų kalba.. Padauginkite metus iš 2 ir suprasite, kad būsimosios jaunuomenės nesupranate, muzika nesuvokiama, aprangos stilius, mėgiama animacija..
    Todėl ar įmanomas gražus pokalbis kai reikia baimintis iš laikmečio madų ir subkultūros nežinojimo pelnyti mylimos dukrelės pyktį? Sunki tema, sunkus gynybos būdas. Verta už aksiomą priimti, kad nepaisant tylos, tėvai laimina Ramintos veiklą ir be galo stengiasi nesugadinti dukros gyvenimo įsikišdami ir netinkamai patarę.
    Kitur tai dar vadinama kartų konfliktu. Tai tik frazė. Bet jeigu šviesiam guviam imliam protui pavyktų suprasti, kad tėvai gali jaustis nebespėjantys su laikmečio dvasia, pasikeistų požiūris kardinaliai. Ir iš to taško galima versti naują kokybiškai kitokio bendravimo lapą.
    Kaip bemdrauti naujai? Tai neįvyks per vieną naktį. Supratingumas, empatija ugdoma – bet paprasčiau tariant tai tėra įsiklausymas į kitą. Įsiklausymas jau suaugusio žmogaus bruožas. Išnyksta riba „vaikas”-„tėvas”. Vaikas negirdi ką sako tėvas, tėvas negirdi kad vaikas prieštarauja. Kas kita, kai kalbasi du suaugę žmonės. Gali būti sunku paleisti didelio vaiko poziciją, gali būti sunku priimti primetamą poziciją būti vaiku.
    Įsiklausykite, kuo dalijasi tėvai vienas su kitu ir bus visai nesunku įsitraukti į pokalbį.

  2. Xxx parašė:

    Ko tu nori iš abejingu „tėvų”? Tu juos vis dar laikai autoritetu? O ką jie tau gero davė apart abejingumo, atstumimo, nesupratimo?

  3. Xxx parašė:

    Būk pati sau vedliu \ mokytoju ir verčiau tegu nesikiša.

  4. Danguolė parašė:

    Tuščias straipsnis. Be to, psichologė negali prisiimti atsakomybės dalindama patarimus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *