Sunkūs santykiai su tėvais
Esu studentė, man 22 metai. Esu truputi sutrikusi, nes klostosi ganėtinai sunkūs santykiai su tėvais. Neturime tarpusavio sveiko bendravimo. Na tik paprastais klausimais apsikeičiame: ar pavalgei, kur buvai, kada grįši, tačiau gyvenime yra kur kas svarbesniu dalykų, problemų, norisi pasikalbėti, gauti patarimą, tačiau užmegzti malonaus dialogo nepavyksta. Bandžiau kalbinti, pasakoti, bet dažnai girdžiu iš tėvų, kad dabar kalbėti jie nenori, pavargę arba jie būna šiaip ne nuotaikoje.
Taip vyksta jau senai, todėl jaučiuosi daug ko nežinanti ir nesuprantanti gyvenime, draugams, kai kada, būna juokingas mano naivumas ir nesupratimas, nesiorientavimas, nemokėjimas savęs išreikšti, o juk tai labai svarbu, nes dažnai jaučiuosi dėl to blogai, nemoku tinkamai pakalbėti, save pristatyti, paklausti, prieiti prie žmonių, man tai yra didelė bėda.
Draugų turiu, bet norisi gauti suaugusių, vyresnių patarimą.
Mokausi universitete ir ten turiu daug kalbėti, diskutuoti, o tai yra natūralu, kad man yra sunku. Kažkas vyksta ne taip mano gyvenime ir tai mane kankina labai stipriai, kartais neturiu jėgų ką nors pakeisti, kyla minčių, kad turiu didelių bendravimo sutrikimų. Prašau padėkite, labai lauksiu jūsų patarimo.
Rimantė (vardas pakeistas)
Pagarbiai.
Komentuoja psichologė Kristina Grigalavičienė
Sveika Rimante, ačiū už laišką, kuriame daliniesi savo rūpesčiais.
Taip, šilto kontakto su tėvais nebuvimas, išties skaudina. Egzistuoja toks žmonių tipas, kurie neturėdami šio kontakto, tai visokeriopai neigia, na juk iš tiesų pamatiniai jų poreikiai buvo patenkinti, jie buvo pavalgę ir šiltai aprengti. Tačiau yra ir tokių kaip tu, kurie ir užaugę, to kontakto tebesiilgi. Nes, kaip ir sakai: ”Draugų turiu,bet norisi gauti suaugusių,vyresnių patarimą.”
Deja, bet laiko atgal atsukti nebeįmanoma, bendravimo įgūdžių mus nuo pat mažens moko patys artimiausieji. Tinkamai klausyti, argumentuotai reikšti nuomonę, subtiliai klausti, domėtis, reaguoti…Viso to tavęs neišmokė tėvai, tačiau labai tikėtina, jog jie patys nebuvo išmokyti, todėl ši misija jiems tapo praktiškai neįmanoma.
Galiu tik spėlioti, kas dedasi šiandien jų viduje, kodėl po darbų jie tokie nuvargę, kad negali tau skirti laiko pokalbiui. Tačiau iš to trumpo jų bendravimo modelio apibūdinimo spėju, jog jie rūpinasi tavimi taip kaip geba. Po tais paprastučiais klausimais: ar pavalgei ir kada grįši, slypi tikrų tikriausias rūpestis, kurio jie matomai nemoka išreikšti gilesniu bendravimu.
Pabandyk pati žengti pirmą žingsnį: pasidomėk kaip praėjo diena, kas nutiko smagaus, kas sukėlė negatyvių jausmų, klausk nuomonės apie dalykus, kurie jiems svarbūs, domėkis sveikata, orų prognozėmis, receptais ar savaitgalio planais. Tokiu būdu pakalbintas kiekvienas pašnekovas, net ir nenusiteikęs bendravimui, jausis pamalonintas, juk smagu kažkam rūpėti, smagu kai išklausoma tavo nuomonė. Tapk jų mokytoja ir manau, kad jie greitai atsilieps į tavo nuoširdų bendravimo poreikį.
Tikriausiai nėra unikalių taisyklių, nusakančių bendravimo subtilumus. Tačiau šioji, kurią tau paminėjau, t.y. nuoširdus domėjimasis kitu asmeniu, gali tau atverti daug kelių į suartėjimą su kitu žmogumi. Gali taip pat stebėti kitus, tuos sėkmingo bendravimo virtuozus: kaip jie sveikinasi, kalba, gal pavyks ir iš ir iš jų kažko išmokti.
Kas liečia vyresnių žmonių patarimus, tai manau, kad tavo tėvai ne vieninteliai vyresni žmonės aplink tave, apsidairyk, gal tavo draugų tėvų tarpe yra mėgstančių bendrauti, o gal išminties gali pasisemti lankydamasi interneto portaluose. Ten buriasi tie, kurie mėgsta bendrauti, galbūt būtent toks bendravimas – ne akis į akį tau būtų puiki pradžia tobulinant įgūdžius.
Tikiu, jog ieškodama atrasi daug būdų, kaip susirasti draugų net ten, kur nesitiki. Pasaulis pilnas žmonių, ieškančių pašnekovų, tik suteik jiems šansą. Linkiu tau geros kloties.
Psichologė Kristina Grigalavičienė / patyrusios mamos tinklaraštis „Abejoks”
El.paštas : kristitau@gmail.com
Skype: kristitau
Londonas
Iliustracija: Pixabay.com
Žmona užsideda dujokaukę ir prieina prie vyro, fotelyje skaitančio laikraštį.
– Brangusis, kaip aš atrodau?
Vyras:
– Nuostabiai, mano mieloji. Nauja suknelė?
Man patinka žodis asertyvumas – tai mokėjimas prieiti prie bet kokio žmogaus ir užkalbinti. Bet Raminta be reikalo pergyvena, jog tėvai vengia bendravimo, tarytum išstumdami už šeimos bendravimo apskritimo rato (kaip filme, „Paskutinis uošvių išbandymas”). Tik nereikia savęs nuvertinti, kad stokojama gabumų, bendravimo įgūdžių ir panašiai. Nereikia kaltės, trūkumų ieškoti savyje. Aišku, plačiai žiūrint, tai gali būti tiesa nedidele tikimybe, tačiau konkrečiu atveju – tai ne Ramintos kaltė. Kodėl?
Reikia suprasti, kad tėvai tikrai gali būti pavargę – šiais laikais begalė informacijos, gyvenimo tempas didelis, mašinų daug, mobilieji, internetas, tv. Visur akcijos ir informacijos, reklamos ir lankstinukai, sąskaitos ir ataskaitos. Dažną išvargina. Todėl Ramintos pamintėtas „nuovargis” yra ne kas kita, kaip negebėjimas prisitaikyti prie pasikeitusio gyvenimo ritmo.
Supraskite, kad tėvai vaikams linki geriausio, pagal savo supratimą, protą ir sąmoningumą, tik neretai gražius norus riboja vis ryškesnis atotrūkis su jaunimo mada, vertybėmis, tikslais, gyvenimo prasmės paieška ir t.t. Suprantate? Dabartinę jaunąją kartą psichiatrai vadina Y karta. Prieš 20 metų ji vadinosi X generation. Gal būt 22 metais jau galima jausti kad mažiukai bendrauja savo paukščiukų kalba.. Padauginkite metus iš 2 ir suprasite, kad būsimosios jaunuomenės nesupranate, muzika nesuvokiama, aprangos stilius, mėgiama animacija..
Todėl ar įmanomas gražus pokalbis kai reikia baimintis iš laikmečio madų ir subkultūros nežinojimo pelnyti mylimos dukrelės pyktį? Sunki tema, sunkus gynybos būdas. Verta už aksiomą priimti, kad nepaisant tylos, tėvai laimina Ramintos veiklą ir be galo stengiasi nesugadinti dukros gyvenimo įsikišdami ir netinkamai patarę.
Kitur tai dar vadinama kartų konfliktu. Tai tik frazė. Bet jeigu šviesiam guviam imliam protui pavyktų suprasti, kad tėvai gali jaustis nebespėjantys su laikmečio dvasia, pasikeistų požiūris kardinaliai. Ir iš to taško galima versti naują kokybiškai kitokio bendravimo lapą.
Kaip bemdrauti naujai? Tai neįvyks per vieną naktį. Supratingumas, empatija ugdoma – bet paprasčiau tariant tai tėra įsiklausymas į kitą. Įsiklausymas jau suaugusio žmogaus bruožas. Išnyksta riba „vaikas”-„tėvas”. Vaikas negirdi ką sako tėvas, tėvas negirdi kad vaikas prieštarauja. Kas kita, kai kalbasi du suaugę žmonės. Gali būti sunku paleisti didelio vaiko poziciją, gali būti sunku priimti primetamą poziciją būti vaiku.
Įsiklausykite, kuo dalijasi tėvai vienas su kitu ir bus visai nesunku įsitraukti į pokalbį.
Ko tu nori iš abejingu „tėvų”? Tu juos vis dar laikai autoritetu? O ką jie tau gero davė apart abejingumo, atstumimo, nesupratimo?
Būk pati sau vedliu \ mokytoju ir verčiau tegu nesikiša.
Pritariu visu 100%
Tuščias straipsnis. Be to, psichologė negali prisiimti atsakomybės dalindama patarimus.