Savęs ir kitų suvokimas: sielos žemėlapis

Bet koks stiprus išgyvenimas paprastai prasideda nuo nuostabos „Kaip galėjo taip nutikti?”. Bet tam, kad kiltų įtampa dėl tokio nesupratimo, kažkada, iki vis to, turėjo susiformuoti vienoks ar kitoks situacijos SUPARTIMAS.

„Jis tai tyčia!” – „Ne, aš ne tyčia, taip tiesiog gavosi!” – kuo be pasibaigtų šis šauksmas, ginčas kyla būtent iš situacijos supratimo.

O kas tai – supratimas? Iš kur jis atsiranda? Išties, tai gana kūrybiškas procesas ir kuriama paprastai viskas taip: žmogus turi tam tikrą schemą (vidinį pasaulio vaizdą, pasakojimą apie pasaulį), jis atstato ją priešais pasaulį, prideda prie situacijos, ir situacija prilimpa (išsidėlioja) ant to vaizdelio, paversdama jį gyvu – realistišku. Pasaulio matymas prasideda nuo to, ką mes pasiruošę pasaulyje pamatyti, nuo mūsų vidinio vaizdelio apie tai, koks pasaulis yra.

Žmonės jau tarsi iš anksto žino, kokį jie turi pasaulį ar konkrečią situaciją pamatyti. Tas matymas gana individualus ir skirtingas. Vieni nurimsta išvydę situacijoje begalę sprendimų, kiti – nerimsta kol nesuranda vienintelio galimo. Vieni mato platesnį, kiti siauresnį, konkretesnį pasaulio vaizdą.

Mūsų būsena stipriai priklauso nuo to matymo. Pavyzdžiui, jei savo vidiniame paveikslėlyje save visada matome ant kalno viršūnės, o aplinkinius žmones kaip apačioje plaukiojančius debesėlius – mes arogantiški. Jei save matome stovinčius ant kalno, o žmonės ne kažkur apačioje, o it skaidrius debesėlius aplink mus – mes karališki. O jei vidiniame pasaulio vaizde save matome kaip vabalėlį dauboje, virš kurio kybo galingi priešai – sieloje tvyros siaubas.

Išorėje – vienas ir tas pats, tiesiog žmonės. Bet iš vidaus juos pasitinka individualus pasaulio paveikslėlis – savitas matymas. Kitokie jausmai, kitoks gyvenimas.

Jei prie mūsų prieina „savas”, tampame atviri ir draugiški, o jei „svetimas” – laikomės atstumo ir tampame atsargūs. Viskas čia kaip ir suprantama, tik reikia vieno paaiškinimo, kad supratimas apie tai kas yra „savas”, o kas „svetimas” kyla ne iš išorinio pasaulio, o iš  mūsų vidinio paveiksliuko apie pasaulį.

Užguitam paaugliui – „svetimi” visi, tėvai, klasiokai, kaimynai ir visai gali būti, kad pats svetimiausiais jam žmogus – jis pats.

Filosofiškai ir su meilę į pasaulį žvelgiančiam mąstytojui „savi”  gali pasirodyti rytas, šlamantis berželis, benamis, iš jo gavęs litą alui, linksmai lojantis šuo, visus raminantis policininkas ar viskam abejingi greitosios pagalbos sanitarai.

Vidinis paveiksliukas slepiasi už bet kurios mūsų emocijos. Galbūt pasaulis šiandien nepripildė mūsų džiaugsmu ir mes liūdime, t. y. –  galime savęs ir pykstame ant pasaulio. Viskas lyg ir kaip pas visus, bet jei visa tai dešifruoti – pykstame mes išties ant savo tėvų.

Pradžioje mums visą pasaulį atstojo tėvai. Kai mums būdavo negera, kai mes verkdavome, tėvai ateidavo ir kalbindavo mus, maitindavo… Dabar išaugome, bet kai yra blogai, kažkas viduje verkia ir šaukiasi… Ko? Tėvų…

Visi mūsų jausmai pasaulio atžvilgiu – tai mūsų jausmai tėvams. Visi sunkūs ar šviesūs jausmai skirti įvairiausiems mus supantiems aplinkiniams, iš esmės – tai jausmai tiems, kas stovėdavo šalia lopšio: mamai, tėtei, o gal senelei. Tie artimi ir brangūs žmonės visad gyvena mūsų viduje, išties su jais mes nuolat diskutuojame ir aiškinamės santykius. 

Mūsų pasaulio supratimas, jo pagrindas, tai vaikystėje išgyventų santykių su tėvais įspaudas. Ir be šio paties giliausio vidaus paveikslėlio suprasti mūsų dabartinį pasaulio matymą būtų sunku.

Tą pasaulio supratimo skirtingumą puikiai iliustruoja ivairiausios gyvenimiškos situacijos.  Ji žino, kad jis su ja tiesiog žaidžia, pataikauja, todėl į visas jo gėles, komplimentus ir dovanėles nežiūri rimtai. Ji jaučia, kad jis jos nemyli. Jis žino, kad jinai jį myli, bet dedasi įsižeidusi ir pikta, todėl jam neskambina ir tai, kad ji vaikšto apsikabinusi Stasį nieko nereiškia.

Tai ką ji jaučia, o jis mato nulemta to, ką jie žino. Konkrečios santykių detalės įgauna savo reikšmę ir prasmę priklausomai nuo to, koks paveikslėlis gyvena kiekvieno iš jų viduje., susikurtas dar augant šeimoje. Visi įvykiai ir faktai pritempiami prie to paveikslėlio schemos , o trūkstamos žinios ar informacija įžiūrimi, prikuriami pagal paveikslėlio logiką.

Realybė lipdoma, formuojama pagal paveiksliuko šabloną, bet ir pats šablonas yra veikiamas realybės, jos dėka jis atgyja, o jei kažkur, kažkokios detalės neįtelpa, neįsipaišo – yra papildomas, koreguojamas arba keičiamas nauju.

Subjektyvumo laipsnis, t. y. vidinis aktyvumas, konstruojant situacijos supratimą, gali būti labai skirtingas.

Įmanomas ir kitoks supratimas, kai žmogus sąmoningai, konstruoja, ieško, formuoja sau patogų pasaulio vaizdą, optimaliai talkinantį jo išsikeltų tikslų siekimui.

Konkreti situacija: subjektyvaus neištikimybės išgyvenimo pavyzdys

Gyveno sau šeima, viskas buvo gerai, o po to tapo blogai. Paaiškėjo, kad vyras buvo neištikimas. Žmona jau ruošiasi skirtis, palikti vyrą… Nuo ko prasideda jos skausmas, išgyvenama kančia? Nuo to paveikslėlio apie pasaulį, kurį ji sau nusipiešė.

• Nuo tos pasakos, kuri gyvena jos viduje.  

Tarkime, kad jos vyras buvo jai neištikimas su jos geriausia drauge. Ji apie tai sužinojo ir dabar jos širdyje.. Kas?

Sakykime, kad tokie variantai:

• vertina tai ir išgyvena kaip išdavystę, neištikimybę;
• jaučiasi patyrusi brangią netektį, didelį praradimą;
• jaučia vyrui fizinį pasišlykštėjimą.

Išdavystė. Tam, kad žmona pasijustų išduota, reikalinga tam tikra pasaka-paveiksliukas, kad jiedu su vyru yra sujungti į tam tikrą vienį, ir ta vienuma yra šventas dalykas. Ne tiesiog brangus, bet išties šventas. Tai yra kažkas, ko nedera liesti jokioms „svetimoms rankoms”.  Dabar, kai ši šventenybė pateko į svetimas rankas, tai šventenybės išdavimas – šventvagystė.

Šio paveiksliuko atveju: seksas iškeliamas iki „Šventenybės”, o aplinkiniai nužeminami iki „svetimų” laipsnio, kurių prisilietimai būtų išniekinantys.

Praradimo jausmas. Pirminis paveiksliukas turbūt būtų toks: sutuoktinis, kaip vyras, yra žmonos nuosavybė, tai kas teisėtai priklauso jai, ir štai staiga, jos nuosavybė atitenka kažkam kitam, o juk jai pačiai to taip trūksta. Iš to kyla nuskurdimo, praradimo jausmas.

Griežtai mąstant, jei kažkas kartą pasinaudojo jūsų turtu, tai dar nebūtinai reiškia tai, kad tą turtą jau ir praradote visiems laikams.   

Fizinis pasišlykštėjimas. Tokiu atveju kyla natūralus klausimas: „Na kaip dabar su tokiu gyventi?” – tas klausimas skamba ne tiek aplinkiniams, kiek pačiai moteriai. Tas poelgis išties suteršė vyrą, o įvyko tai savotiško paveiksliuko pagrindu, t. y.: ji pamatė tą jo moterį – purviną it mėšlu pateptą ir pajuto kaip jis dabar liečia ją pačią… Brr!!

Visai suprantama, kad kai jis į tą moterį palietė ir pats visas mėšlu išsitepė, tad žmonai savaime kyla fizinis pasibjaurėjimas.

Preliminariai paveikslėlio logika gana teisinga, abejonių kelia tik jo pamatinė nuostata, kad kita moteris – tai purvas, kad artimas ir neleistinas vyro ryšys su kita moterimi jį išpurvina.

Galima ir alternatyvi įvykių interpretacija. Tarkime, žmona yra laisvamanė, laisva nuo tradicinių nuostatų asmenybė ir dviejų žmonių fizinis artumas jai atrodo ne ką reikšmingesnis nei lauko teniso partija.

Ji labai myli savo vyrą, bet jis patiria amžiaus krizę ir turi problemų su potencija. Staiga paaiškėja, kad jos artimos draugės dėka (ar sekso terapeutės dėka) vyro susidomėjimas moterimis bei konkrečiai žmona vėl atsigavo ir t.t.

Gyvenimas gali būti turtingesnis ir labiau netikėtas, nei jį pateikia tradiciniai TV serialai.

Bet kokiu atveju, tai tik alternatyvi kūrybiška konkretaus įvykio interpretacija, kai žmogus sąmoningai ieško sau patogaus pasaulio vaizdo, optimaliai talkinančio jo išsikeltų tikslų siekimui, šiuo atveju tam, kad išsaugotų šeimą. Tokių interpretacijų gali būti be galo daug ir jokių konkrečių išvadų iš čia pateikto atvejo ar jo interpretavimo pavyzdžių tikrai neplaukia.

Parengė: Edvardas Šidlauskas | psichika.eu

Šaltinis: Nikolay Kozlov (2004). Kniga dla tech, komu nravitsa zhit. 79-82 p.

Susiję rašiniai: Suvokimo pozicijos