Saviugdos pratimas

Iliustracija: winner01 / pixabay.com

Kartą jaunuolis paprašė Išminčiaus patarimo:

– Senoli, duok man kokį patarimą saviugdai.
– Tylėk.
– Nesupratau?
– Čia patarimas toks. Tylėk. Nieko nekalbėk kiaurą parą.
– Na, tylėti, tai čia nėra sunku.
– O tu pabandyk. Kai aš pirmą kartą pabandžiau, tai jau po pusvalandžio pradėjau kalbėti. Ir kai tik prisiminiau – užsidengiau rankomis burną. Taip kartojosi dar ilgą laiką… Ir dar gerokai vėliau, po to, būdavo momentų, kai norėjau kalbėti, prieštarauti, ginčytis, atsikalbinėti, bet laikiausi, nes žinojau, kad privalau tylėti.

Po to, pradėjau suprasti, kad daugumoje atvejų kalbėti visai ir nereikia. Tylėjimas teikė man ramybės. Buvo mažiau ginčų, barnių, konfliktų. Ėmiau priprasti, tylėjimas pradėjo patikti.

Tylėjimas – tai askezė. Jis duoda vaisių. Jis ugdo valią. Pabandyk.