Šeimai reikia tėčio!
Dauguma žmonių, tikriausia, nesuabejotų, kad pilnavertė šeima yra mama, tėtis ir vaikai. Deja, kaip rodo gyvenimas, ypač pastaruoju metu vis daugiau vaikų auga „nepilnose šeimose“, ir… dažniausiai su mama.
Tam yra begalės priežasčių… Daugelio šeimų gyvenimą paveikė dabartinis sunkmetis ir daug vyrų patraukė į „ išsvajotąją žemę“… Kai kurios šeimos prarado savo maitintojus paprasčiausiai jiems išėjus… į kitas šeimas ir t.t. Be to, ir skyrybų atveju, beveik visada vaikas lieka gyventi su mama. Nesigilinant į priežastis, dėl ko taip nutinka, manau, svarbu yra aptarti, kuo svarbus yra Tėvo vaidmuo vaiko gyvenime.
Tai panagrinėti svarbu ir dėl to, kad dažnai Tėvo vaidmuo yra ignoruojamas. Mūsų greitai kintančioje visuomenėje manoma, jog vienišos mamos „tampa“ ir tėčiais, o tai klaidinga. Jos gali atlikti įvairius „vyriškus“ darbus, atlikti, neva, visas kitas tėvo funkcijas šeimoje, bet jos vistiek liks tik mamos.
Mama neabejotinai svarbi vaikui, ir tai yra nenuneigiama. Pasak vieno žymesnių psichologų ir filosofo E. Fromo – „Motinos meilė yra malonė ir gailestingumas“. Pats motiniškumo principas yra „ … besąlygiškos meilės principas; motina myli savo vaikus ne todėl, kad šie jai patinka, bet todėl, kad jie yra jos (ar kitos moters) vaikai. Todėl motinos meilė neįgyjama geru elgesiu ir neprarandama nusidedant…“ Iš šios mąstytojo minties galėtume suprasti, kodėl vaikai dažniausiai labiau myli mamas ir ne taip tėčius, nes mamos meilė besąlyginė.
Tuo tarpu, kalbant apie tėvo meilę minėtas E. Fromm‘as, teigia, kad ji sąlyginė. „ … Ji priklauso nuo vaiko pasiekimų ir jo gero elgesio; tėvas daugiau myli tą vaiką, kuris į jį panašiausias, t.y. tą vaiką, kuris tėvo noru paveldės jo nuosavybę. Tėvo meilę galima prarasti, tačiau ją galima ir susigrąžinti atgaila bei nauju paklusimu. Tėvo meilė yra teisingumas“.
Šios dvi sampratos padeda geriau suprasti abiejų tėvų svarbą šeimai. Taip pat jos gali atskleisti ir paaiškinti tam tikras problemas šeimoje, pavyzdžiui, kodėl vaikas labiau manipuliuoja mama, kodėl mažiau mylimas tėtis ir t.t. Bet, svarbiausia, domintis tėvo vaidmeniu, jos parodo tėvo svarbą vaikui.
Nukrypstant nuo temos, mūsų moterys dažnai nesuvokia ar nežino, kaip tėvai pergyvena ir sielojasi dėl tokio savo vaidmens, kaip būdami „teisėjais“ ir „baudų skyrėjais“ tampa ne tokie mylimi vaikų. Kaip tėvui sopa širdį girdint, kaip vaikai sako „tėtis negeras- noriu pas mamą“ ir pan. Na, bet toks, jau tas tėvo vaidmuo…
Taigi atrodytų, kuo gi tas „teisėjas ir baudėjas“ naudingas vaikui ?
Visų pirma, būtent tėtis apibrėžia vaikui ribas. Jis parodo ribą, kas yra leidžiama, o kas ne. Jis padeda suprasti, kad už ribų nepaisymą laukia vienoks ar kitoks atpildas. Nors tėčiai ir linkę duoti didesnę laisvę vaiko asmenybei, pavyzdžiui, kai vaikas susipažįsta su nauju objektu, jie, nors ir būdami šalia, dažniausiai nesikiša, duoda vaikui laiko ir galimybę pačiam susipažinti ir apsiprasti su nauju daiktu. Tai ugdo vaiko savarankiškumą, pasitikėjimą savimi.
Antra, tėčio vaidmuo padeda suprasti pačias taisykles vaikui, ir jų laikymosi reikalingumą.
Trečia, remiantis, psichologu M.Litvaku, negavus infantilios tėviškos meilės (daryk kaip aš) – vaikas neįgys įgūdžių, ar juos turės silpnus.
Ketvirta, vaikas rizikuoja prarasti ir savo kūrybinį potencialą „… negavus brandžios tėviškos meilės (daryk kaip nori, aš tavim pasitikiu)…“.
Psichologai pastebi, kad nepakankamas bendravimas su tėvu, nelabai įtakoja berniuko vyryškumo formavimąsi, tačiau ateityje gali sumažinti užaugusio berniuko nuosavų tėvystės jausmų formavimąsi. Tėvo įtaka dukters lytinei identifikacijai labiausiai pastebima dukters paauglystės metu. Būtent šiame laikotarpyje ji, daugiausiai iš savo tėvo, turi gauti savo, kaip moters, vertės pripažinimą. Tėvas per savo dukters veiksmų, sugebėjimų, išvaizdos pritarimą, skatina jos pozityvaus savęs vertinimo formavimąsi
Aukščiau paminėti aspektai verčia tyrėjus gilintis į šią problemą. Kalbant bendrai, tyrimų šia tema nėra daug, tačiau ir šioje srityje yra padaryta reikšmingų įžvalgų.
Be tėvo išaugę vaikai neretai būna mažiau socializuoti, linkę tuojau pat patenkinti savo norus, labiau pasiduoda bendraamžių įtakai, daro teisės pažeidimus (R. Žukauskienė, 2006).
J. ir P. Sandfordai teigia, kad nusikalstamumas auga proporcingai vienišų motinų skaičiui didėjant (J. ir P. Sandford, 1996)
Be tėvo užaugusiems vaikams trūksta stipraus charakterio ir tvirtos valios, jie labiau linkę į seksualinius iškrypimus ir nusikaltimus (G. Vaitoška, 2007)
Paauglių nusikalstamumo priežastis – tai tėvo nebuvimas (G. Vaitoška, 2007)
Tyrimai rodo, kad vaiko psichologiniai rodikliai yra aukštesni, kai tėtis aktyviai įsitraukia į jo auklėjimą. Stiprų ryšį su tėvu turintys vaikai geriau valdo savo emocijas, yra ne tokie agresyvūs, jų didesni intelekto gebėjimai, jie sėkmingiau prisitaiko visuomenėje.
Pabaigai…
Motina ir tėvas bendraudami su vaiku atlieka skirtingas funkcijas. Ir nors pirmaisiais gyvenimo metais kūdikis labiausiai susijęs su motina, jo bendravimas su tėvu yra labai svarbus. Tėvo fizinis artumas yra taip pat labai svarbus, šis artumas ne toks kaip motinos – skirtingas.
Tėvas nėra šiaip maitintojas – jis žmogus, kuris parodo vaikui pasaulį, padeda vaikui augti su pakankama, adekvačia saviverte.
Parengė: Modestas Sipavičius
o čia apie biologinį tėvą šnekama?
Gerb. psichologe, geriau paaiškinkit, kas darosi vyro galvoje, kai jis palikęs šeimą pamiršta, kad turi vaikus, nors pagal visuotiną (ir priimtiną)teoriją vaikai nėra kalti, juolab, kad šiais technologijų laikais tėvui visai nebūtina bendrauti su vaikų motina, jeigu nenori, jis gali vaikui paskambinti, ar susisiekti internetu, tačiau dėl visai, man kaip mamai, nesuprantamų priežasčių, tiesiog dingo iš vaikų gyvenimo, o jiems jo taip trūksta.
Vaikų mamai,
kas dedasi konkretaus vyro galvoje, gali pasakyti tik jis pats. Galima numatyti kažkokias prielaidas, bet tai tik tiek. Galiu čia prirašyt, bet tai atrodys (veikiausiai) tik pilstymas iš tuščio į kiaurą. O Jums, patarčiau pagalvoti, kuo Jums tai svarbu t.y. žinoti kas dedasi to vyro galvoje?
Eglei,
aš manau, kad Tėvas yra tas, kuris augina ir auklėja vaiką.Kaip matome iš pvz. aukščiau, net ir biologinis nebūna tėvu.
Man nėra svarbu, aš tiesiog ieškau atsakymų ir bandau suprasti, nerandu priežasties, kaip pilno proto, nedegradavęs tėvas, kuris visiems skambiai deklaruoja „kad už viską labiausiai pasaulyje myli savo vaikus” visiškai nuo jų atsiribojo, matau kaip kenčia mano mergaitės, matau kaip joms jo trūksta, ką atsakyti į vaikų klausimus: kur tėtė?, kodėl neskambina? kodėl neatvažiuoja? ir t.t. Manu kiekvienam, net ir ne psichologui aišku, kad kai vaikai jaučiasi blogai, tiesiog aš kaip mama, pergyvenu dėl savo vaikų, suprantu tėvo svarbą vaikų gyvenime, bet suprantu ir tai, kad aš pakeisti nieko negaliu.
Straipsnis įdomus, bet pvz. mūsų šeimoje TĖTIS (teisingumas, griežtumas ir pan.) esu aš. Nors ir myliu besąlygiškai, tačiau nubrėžiu ribas. O tėtis- gerietis šeimoje, jei reikia sudrausminti, pabarti, jis geriau nutyli, bet man barti nedraudžia :) Nors esu „blogoji” vaikas mane myli labiau nei tėtį. Sako: mama yra sąžininga. Vaikui tuoj bus 6 metai
Is tiesu sunku skaityti tokius straipsnius, kai esi paliekama su mazais vaikais ant ranku. Nereikia buti mokslininku, kad zinotum, koks svarbus vaikams tetis. Tiesiog labai tikiuosi, kad isejes kitur, tetis dalyvaus vaiku gyvenime ir auklejime kiek imanoma daugiau. Labai tai skatinsiu ir tikesiuosi geriausio. Yra daug graziu pavyzdziu, kai palike seimas teciai nepalieka vaiku ir jais rupinasi ir domisi. Zinoma, tai ne tas pats, kas kartu gyventi, bet geriau negu nieko. Tiesiog noretusi, kad siuolaikniai teciai galvotu daugiau apie tai, kas is tiesu yra prasminga, o ne tik savo ego patenkinimu…
Psichologai pastebi, kad nepakankamas bendravimas su tėvu, nelabai įtakoja berniuko vyryškumo formavimąsi, tačiau ateityje gali sumažinti užaugusio berniuko nuosavų tėvystės jausmų formavimąsi.
Man asmeniškai šis pasakymas netinka, aš nuo 6 metų augau be tėčio, nes jis žuvo, bet noriu sukurti šeimą ir susilaukti vaikų ir jais rūpintis bei atiduoti savo meilę. Ko gero noriu turėti tai, ko neturėjau vaikystėje – pilną šeimą.
Tėčių yra visokių. Jie tik paprasti, kartais silpni, žmonės. Jie palieka savo vaikus, nes jiems per daug sunku. O vaikai? Vaikai lieka su mama, ir patiria visus tuos nemalonius dalykus, apie kuriuos štai šiame straipsnyje rašoma. Ir kai staiga, pasijutęs vienišas, jis atsigręžia į savo vaiką… Tai atrodo tiesiog juokingai. Ir kvepia paprastu savanaudiškumu.