Šiandien, aš sau atleidžiu

Aš ilgiuosi neįtikėtinos laisvės, gyvendama savo didžiausią, žavingiausią, labiausiai rafinuotą svajonę. Aš noriu mylėti be priežasties ir kurti iš giliausių ir dieviškiausių šaltinių, kurie slypi ryšyje.

Šie dalykai verčia mane jaustis gyva.

Taigi, šiandien aš sau atleidžiu.

Aš atleidžiu sau, už visus tuos kartus, kai nuolat elgiausi ir ieškojau to, kas paverstų mane mažesne, negu aš esu iš tikrųjų. Už tas akimirkas, kai aš leisdavau sau susigūžti tam, kad kiti pasijustų didesni, geresni, šviesesni, vien tam, kad aš vėliau galėčiau jaustis įkalinta, išsekusi ir sulaužiusi tai, kas aš esu iš tikrųjų.

Aš atleidžiu sau, už visus tuos kartus, kai sakiau “taip”, nors mano intuicija sakė “ne”, taip pat už tai, kad kitų poreikius iškėliau aukščiau rūpinimosi savimi.

Aš atleidžiu sau už tai, kad tikėjau jog esu tobula.
Arba, už tai, kad maniau, jog esu apskrita “niekam tikusi”.
(Abu šie įsitikinimai atskyrė mane nuo galimybės priimti ir mylėti save tokią, kokia aš esu.)

Aš atleidžiu sau už tai, kad kartais leisdavau prasiveržti savajam ego, sakydama žodžius arba darydama tokius veiksmus, kurie versdavo kitus jaustis blogai, o viso to pasekoje, jie jausdavosi tarsi sutrypti, nors jiems būtų reikėję palaikymo.

Aš atleidžiu sau, už visus tuos kartus, kai žiūrėdama į veidrodį ignoruodavau energingas, švytinčias akis žiūrinčias į mane, matydama tik trūkumus ir tai, ką, mano nuomone, reikėtų pakeisti, kad būčiau graži.

Aš atleidžiu sau už tai, kad negerbiau savo kūno, nuodydama jį nesveiku maistu ir per dideliu alkoholio kiekiu, neduodama jam pakankamai vandens ir miego.

Aš atleidžiu sau už tai, kad perdėtai mąsčiau apie tai, kad “esu per stora” arba, kad “esu per plona”. Nes kol aš rūpinuosi savo kūnu, jis yra tobulas toks, koks jis yra.
Atleidžiu sau, už visus kartus, kai buvau tingi ir išsiblaškiusi, rinkdamasi beprasmius užsiėmimus, užuot pasirinkusi tai, kas padėtų mano asmeniniam augimui ir tobulėjimui.

Aš atleidžiu sau už tai, kad stovėjau pati sau skersai kelio ir nesiklausiau tikrųjų savo širdies troškimų.

Aš atleidžiu sau už tai, kad žinojau, kaip duoti, bet niekada iš tikrųjų neišmokau kaip priimti. Sienos po truputį nyksta ir greitai, aš atversiu savo širdį.

Atleidžiu sau už tai, kad leidau savo baimėms išaugti ir prislopinti tą ryškiąją šviesą, esančią mano viduje ir laukiančią momento, kol galės liepsnoti.

Negaliu pažadėti, kad nė vienas iš šių dalykų, daugiau niekada nepasikartos dar kartą, nes neabejotinai kartais būna akimirkų, kuomet aš jaučiuosi silpna ir pavargusi.

Galiu pažadėti, kad jei tai kada pasikartos, aš atleisiu sau. Ir aš mylėsiu save pakankamai, kad visuomet turėčiau jėgų tikėti ir būti.

Parengė psichologė Renata Kupšytė | facebook’e
Tel.nr.: +370 678 10 589
Foto: Alice Vitali
Pagal: http://www.elephantjournal.com/2015/02/today-i-forgive-myself/