Siekiu atrodyti geresnis nei esu?0 (0)
Šiandien daug pastangų skiriama atrodymui. Tiek, kad filosofo E. Fromo klausimą “Turėti ar būti?” galime perfrazuoti “Atrodyti ar būti?”. Gyvenimas socialiniuose tinkluose taip pat įtraukia į savotišką atrodymo sistemą. Kai atrodome gerai, čia gauname “medalių” – vadinamųjų “like’ų”. Nenuvertinu socialinės medijos. Šis interviu ir gimė pastebėjus, kad klausimas “Kodėl žmonės kartais nori atrodyti geresni, nei iš tikrųjų yra?”, pateiktas veidaknygėje, sulaukė ne mažai reakcijos ir diskusijų.
Taigi jeigu vis dėl to savęs paklaustume: “Kas aš be “like’ų”? Unikalus, toks (tokia), koks (kokia) esu, nepaisant to, patinku kam nors ar ne… ” Su koučere, psichologe, lektore ir klientų patirčių valdymo eksperte Inga Juodkūne nagrinėjame šią temą išsamiau.
Inga, kaip Tu manai, ar būna žmonių ar situacijų, kai žmonės deda daug pastangų, kad atrodytų geresni, t.y. fainesni, protingesni užuot tiesiog buvę, kokie yra, buvę savimi?
Sutinku, kad dalis žmonių yra linkę pasirodyti geresniais, gražesniais. Jeigu kalbėtume konkrečiai apie gražumą, žavumą, tai apskritai, visa mūsų visuomenė ir industrija yra paremta grožio kultu. Siekiama, kad viskas būtų gražiau nei yra realybėje. Ir verslas paremtas tuo pačiu principu.
Jeigu kalbėtume apie bandymą pasirodyti kuo šauniau, kuo geriau. Gal net geresniu nei esu, jei įmanoma taip pasakyti…
Galima žiūrėti ir per tokią prizmę. Manau, kad tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų savęs suvokimo, savo vietos ir statuso visuomenėje suradimo. Taip pat ir savasties bei Ego dydžio. Daliai žmonių, kai kalbam apie jų savivertę, yra labai reikalingas palaikymas iš kitų. Visas savęs vertinimas ir savęs suvokimas remiasi tuo, kaip žmogų vertina ir priima kiti. Tokiu atveju ir norisi pasirodyti, kuo šauniau.
Tai yra savivertės klausimas?
Sakyčiau, kad tai yra savęs suvokimo tema. Nes savivertė, savigarba ir pasitikėjimas savimi psichologine prasme turi truputį skirtingus apibrėžimus. Tai, kaip žmogus save suvokia, supranta ir su kuo save tapatina, lemia ir tai, kaip jis nori atrodyti ir mato save tarp kitų. Sąmoningai vengiu konkrečių savokų, nes tuomet galimaužsikabinti už jų, pradėti tikslintis vadovėlyje ir numarinti pačią mintį. Su šia tema susiję klausimai: kaip žmogus pats save suvokia? kiek jis yra sąmoningas? kodėl jis yra šioje žemėje ir ką joje daro? Bendrai – tai klausimai apie savęs suvokimą ir to išraišką sociume.
Kai atėjęs į nepažįstamą ar seniai matytą kompaniją aš kreipiu dėmesį į tai, kad atrodyčiau kietas tarp kitų, ką darau su savo savastimi?
Tai reiškia, kad maitinu savo Ego. Noriu būti pats šauniausias, puikiausias grupėje, kurioje noriu pasirodyti geriausiai – duodu Ego galimybę paaugti. Kuo Ego didesnis, tuo mažiau lieka tikrojo aš, savasties arba kontakto su ja. Ego, asmenybės dalis, kuriai vadovauja protas, o savasis Aš paliekamas vis toliau ir toliau. Galiausiai prieiname prie to, kad galime savastį visai pamesti. Tada liūdna, nes lieka tik Ego: funkcijos, taisyklės, struktūros, planai ir tikslai. Tai, ką turiu padaryti ir įvykdyti.
Ar, apskritai, realu, kad vienas su savimi būčiau toks pats, kaip ir tarp kitų?
Tarkime, namuose, būdamas vienas, galiu atsipalaiduoti ir valgyti vienaip, o tarp žmonių elgsiuosi ir valgysiu taip, kaip mane išmokė, atsižvelgdamas į taisykles. Todėl atsakymas į šį klausimą būtų: Ne. Būdami visiškai vieni mes leidžiame sau elgtis kitaip. Sociume pradeda veikti visuomenės taisyklės, standartai.
Koks, tuomet, yra natūraliausias būdas būti savimi tarp kitų?
Sakyčiau, kiekvienos sąmoningos asmenybės pagrindinė siekiamybė, gyvenant tarp žmonių, išlikti savimi, nepradėti kažko kopijuoti ir visuomeniniame triukšme girdėti savąjį balsą. Kai žmogus ieško harmonijos, balanso tarp darbo, šeimos, laisvalaikio ar draugų, iš tiesų jis ieško būdo, kaip visuomenėje, jos triukšme, laiko stokoje ir begaliniame bėgime išgirsti savo vidinį Aš, savo intuiciją. Jis ieško, kaip priimti sprendimus, daryti elementarius kasdienius pasirinkimus, remiantis savęs pajautimu, o ne protu.
Kaip atskirti žmones, kurie gerai jaučia save ir gerai jaučiasi būdami savimi?
Pastebėjau, kad jie visuomet išsiskiria iš minios. Tokie žmonės atrodo laimingi, ramūs. Tai matosi iš jų mimikų ir elgesio. Prie tokių žmonių gali prieiti ir natūraliai, paprastai pasikalbėti, kaip su senu pažįstamu. Jie gyvena harmonijoje, tiek su savimi, tiek su aplinka. Dažniausiai yra išmokę ar mokosi visada būti atviri, lengvi ir kurti santykius su kitais nuoširdumu, atvirumu, paprastumu. Trumpai – tai laimingi žmonės. Nesakyčiau, kad sėkmingi, nes tai jau būtų vertinimas.
Beje, mokslininkė Jane Lovinger suaugusio žmogaus ego raidos teorijoje išskiria paskutinę Ego raidos stadiją: autonomiškumą. Autonomiškumo stadijoje žmogus yra išsprendęs arba žino visus savo vidinius konfliktus, priima save tokį, koks yra. Tada jis moka ir visuomenei save pateikti tokį, koks yra ir jaustis gerai
Kaip tai susiję su laime?
Laimingas žmogus gyvena taikoje tiek su savimi, tiek su išoriniu pasauliu: Kokį save matau, tokį ir kitiems rodau. Toks aš esu. Priimu bet kokią reakciją į save. Tuomet po fraze: Noriu būti gražus ir protingas, slypi: Noriu būti savimi ir toks esu tarp kitų žmonių. Atgalinis ryšys nebėra labai svarbus. Priimu atgalinį ryšį, tokį, koks yra ir pasiimu iš jo tai, ko man reikia. Tai reiškia, atspirties taškas nėra išorėje – atspirties taškas esu aš pats.
Kas yra savastis tau?
Tikrasis Aš. Realiojo ir idealiojo Aš sutapimas. Į klausimą: Kas aš esu? kaip tik neseniai intensyviai ieškojau atsakymo. Vienas žmogus, su kuriuo bendravau laiškais, man labai gerai parašė: Tu klausi ar esi, bet man kažkas rašo laišką, o laišką rašai Tu, kuri ieško savęs kitos. Taigi atsakymo į klausimą: Kas esu? neįmanoma įvardinti žodžiais. Mes galime įvardinti jį socialiniais vaidmenimis, statusais. O savastis yra – vertybės, jų derinys, pojūčiai, patirtis – esantys mūsų viduje.
Inga, šiek tiek nustebinai mane. Tikėjausi pokalbio apie anima, animus, personą ir socialines kaukes...
Mano požiūriu, tavo paliesta tema prasideda nuo savęs suvokimo klausimo, nuo pamatinių asmenybės konstruktų. Asmenybė, savastis neturi lyties. Tik ant paties savęs suvokimo klojasi įvairūs socialiniai vaidmenys, kaukės, vyriškumo ir moteriškumo išraiškos.
Kalbino Asta Monkevičienė/ Koučingo sesijos su Asta