Sielos portretas
Kažkada seniai seniai gyveno aklas berniukas. Jam buvo apie 12 metų, ir jis užsidirbdavo gatvėje piešdamas praeivių portretus. Žmonės stebėjosi, kaip nepaprastai tiksliai jo piešiniai atitiko originalą.
– Stebuklas, – sakė jie, – kaip neregys gali taip tiksliai perteikti žmogaus charakterį ir išvaizdą?
Tuo metu gatve ėjo kilmingas bajoras.
– Na, pažiūrėsim, – pasakė jis, įrėmęs rankas į šonus, – nupiešk ir mano portretą, berniuk.
Kai darbas buvo baigtas, bajoras pastebėjo, kad minia išsigandusi nutilo.
– Aš taip ir maniau, – išdidžiai tarė jis. – Aklas negali perteikti mano drąsos ir grožio. Noriu pamatyti savo portretą.
Žmonės tyliai prasiskyrė.
Jis pamatė siaubingą vaizdą: piešinyje buvo pavaizduota kiaulė su asilo ausimis ir arklio uodega. Įniršęs bajoras įsakė berniuką nuplakti. Mažai trūko, kad vaikis būtų mirtinai užplaktas, bet pasirodė klajojantis elgeta.
– Sustok, bajore, – pasakė jis. – Vaikas niekuo nekaltas! Tu nesupratai: jis piešia sielos portretus.
Sutrikęs bajoras paleido jaunąjį dailininką ir nuėjo šalin. Visą naktį jis negalėjo užmigti, o ryte ėmė ieškoti elgetos. Kai rado, šis jam paaiškino:
– Tavo portretas pasikeis, jei sugebėsi pasikeisti pats.
Nuo to laiko bajoro niekas nebegalėjo atpažinti: jis tapo dosnus, nebausdavo tarnų. Po metų jis vėl surado akląjį dailininką ir paprašė jo dar kartą nupiešti portretą. Tačiau, deja, portretas nepasikeitė. Tuomet bajoras vėl surado klajūną ir paklausė:
– Kodėl taip nutiko? Juk aš tapau visai kitu žmogumi.
– Taip, bet tik išoriškai.
Bėgo metai. Klajūnas mirė. Bajoras toliau gyveno dorą gyvenimą. Ir štai vieną dieną gatvėje jį pašaukė vyras, prie kurio gulėjo teptukai ir dažai. Tai buvo tas pats dailininkas, kuris jau buvo suaugęs ir subrendęs.
– Gerasis žmogau, – pasakė jis, – leisk man nupiešti tavo portretą. Niekada nesu sutikęs tokio grožio ir tyrumo.
Bajoras žemai nusilenkė ir atsakė:
– Už tai esu dėkingas tau.