Socialinio nerimo sutrikimas

0 (0)

Iliustracija: Graehawk / Pixabay.com

Dviejų dešimtmečių apžvalga.
Socialinis nerimas – apibūdinamas kaip nuolatinis nerimas, kuomet žmogus yra apžiūrinėjamas ar stebimas kitų ir baimė elgtis tokiu būdu, kuris galėtų sukelti nepatogumą ar pažeminimą. Nepaisant to, jog šis sutrikimas yra labai paplitęs, ilgą laiką tiek visuomenė, tiek mokslininkai jį ignoravo ir laikė nereikšmingu. Tačiau nuo 1990 metų pradėta vis labiau domėtis šiuo sutrikimu.

Apibrėžimas ir jo raida
Socialinio nerimo sutrikimas (SNS) (ang. Social anxiety disorder; SAD), arba socialinė fobija (ang. Social phobia; SP) senesnėje literatūroje, paprastai atsiranda anksti gyvenime, dažniausiai paauglystėje ir paprastai seka chroniškas periodas, o negydant būklė vis blogėja.

SNS DSM-I ir DSM-II klasifikacijose buvo priskiriamas prie visų kitų fobinių sutrikimų. 1980 m. SNS į DSM-III klasifikaciją buvo įtrauktas kaip nepriklausoma diagnozė. DSM-III klasifikacijoje SNS pagrindinis bruožas – tai perdėta aplinkinių žvilgsnių ir apžiūrinėjimo baimė specifinėse situacijose (pvz., kalbėjimas prieš kitus žmones arba naudojimasis viešuoju tualetu). Pacientams, turintiems labiau generalizuotą socialinį vengimą, socialinė fobija negalėjo būti diagnozuojama. Jiems buvo rašoma vengiančios asmenybės sutrikimo diagnozė (ang. Avoidant personality disorder; APD). Vis dėlto, kadangi daugeliui pacientų, turinčių SNS, bijo įvairių, plataus spektro socialinių situacijų, DSM-III-R (APA, 1987) į SNS klasifikaciją įtraukė subtipą – generalizuotą SN. O vengiančios asmenybės sutrikimas (APD) buvo ne kaip atskira diagnozė, o kaip generalizuoto SN vienas iš kriterijų.

Apibrėžimas dar kartą buvo pakeistas DSM-IV klasifikacijoje (APA, 1994). Paaugliams ir suaugusiems socialinis nerimas apibūdinamas kaip perdėtas ir neraelistinis; vaikams, šis kriterijus ne visada tinka. Pastebimas funkcionavimo pablogėjimas arba/ir pastebimas stiprus distresas, sukeltas sutrikimo. Vyresniems nei 18 metų simptomai turi tęstis ne mažiau negu 6 mėn.. Nei medicininė liga, nei tiesioginis medikamentų poveikis (pvz., vaistų ar psichotropinių medžiagų) negali būti socialinio nerimo priežastimi.

SNS yra skirstomas į generalizuotą ir negeneralizuotą. Generalizuotam būdinga įvairių socialinių situacijų baimė. Negeneralizuotas yra susijęs su vienos ar kelių socialinių situacijų baime. Tačiau sąsajos tarp šių dviejų grupių nėra dar iki galo išaiškintos.

Skirtinguose tyrimuose bandoma atkreipti dėmesį į šią problemą. Heimberg ir kt. (1990) palygino generalizuotą SNS turinčiųjų bruožus su viešo kalbėjimo fobija. Jie nustatė, kad pacientai su generalizuotu SNS buvo jaunesni, mažiau išsilavinę ir su mažesne tikimybe būti įdarbintiems, lyginant su tais, kurie turėjo tiktai viešo kalbėjimo baimę.

Mannuzza ir kt. (1995) palygino demografines ir klinikines charakteristikas pacientų, turinčių SNS, kad išsiaiškinti, ar tarp generalizuoto ir negeneralizuoto SN tipų yra reikšmingi skirtumai. Pacientai su gSNS dažniau buvo vieniši, turėjo ankstyvą sutrikimo atsiradimo pradžią, rodė didesnę tarpasmeninės interakcijos baimę, turėjo daugiau gretutinių (komorbidinių) sutrikimų (pvz., alkoholizmas ar atipinė depresija).

SNS poveikis.
Paplitimas ir epidemiologija.
Nuo to laiko, kai SNS DSM-III klasifikacijoje išskirtas kaip atskira diagnozė, JAV buvo atlikti du didesni tyrimai, tai Epidemiologic Catchment Area (ECA; Epidemiologinis Mikrorajono) ir National Comorbidity Survey (NCS; Nacionalinis Komorbidiškumo tyrimas).

Epidemiologinis tyrimas nustatė, kad bendras sergamumas yra 2,4% – 3,8%, taip pat, moterys serga dažniau (3,1%), negu vyrai (2%). Nors kitame tyrime lyčių skirtumai nebuvo rasti (Degonda and Angst, 1992). Dažniau tokie žmonės yra jaunesni, turintys žemesnį išsilavinimą, vieniši, žemo SES, turintys mažesnes pajamas, nevedę (netekėjusios), nuolat keičiantys darbovietes (Schneier et al., 1992; Davidson et al., 1993). Tyrėjai atkreipė dėmesį į tai, jog daugelis šių savybių eina su kitais, gretutiniais sutrikimais (komorbidiškumas). Vis dėlto, gyvenimas mieste, jaunesnis amžius ir išsilavinimas yra būtent tos savybės, kurios leidžia atskirti SNS nuo kontrolinės grupės, kontroliuojant komorbidiškumą.

Tačiau teigiama, kad epidemiologinių tyrimų duomenys yra mažiau tikslūs. Remiantis Nacionaliniu Komorbidiškumo tyrimu, kuris pateikia labiau tikslų šio sutrikimo vaizdą, SNS yra vienas iš labiausiai paplitusių nerimo sutrikimų, ir trečias iš labiausiai paplitusių psichiatrinių sutrikimų (paplitimas 13,3%) po didžiosios depresijos (17,1%) ir priklausomybės nuo alkoholio (14,1%). Moterys serga dažniau, negu vyrai.
Kanadoje atliktas tyrimas (Stein et al., 1994) parodė, jog 61% respondentų jaučia didesnį nerimą mažiausiai 1 iš 7 socialinių situacijų. Viešo kalbėjimo baimę jaučia 55% respondentų. Tačiau, kuomet kartelė buvo pakelta ir atsižvelgiama ne tik į viešo kalbėjimo baimę, bet taip pat pablogėjimą bei distreso lygį, paplitimo įverčiai dramatiškai skyrėsi. Nors labai daug žmonių turi viešo kalbėjimo baimę, tik 1% jų atitinka tuos kriterijus, kurie reikalingi norint diagnozuoti socialinę fobiją.

Paplitimo įverčiai dar priklauso ir nuo to, kokiais kriterijais remiamasi. Paplitimo įverčiai yra žemesni kuomet remiamasi TLK-10 kriterijais, nei kuomet DSM-III R kriterijais, tačiau aukštesni, nei kuomet remiamasi DSM-IV kriterijais.
Apibendrinant, SNS, kaip ir nerimo sutrikimas, yra labiau paplitęs tarp moterų, negu tarp vyrų. Bendroje populiacijoje paplitimas siekia 16%.

Sergamumas ir komorbidiškumas (persidengimas su kitais susirgimais)
Socialinę fobiją (SF) turintys pacientai taip pat turėjo ir daugiau suicidinių minčių (kontroliuojant sociodemografinius veiksnius bei komorbidiškumą). Tačiau bandymų žudytis istorija nebuvo susijusi su nesudėtinga SF forma. Pacientai, turintys SF bei kitus komorbidinius sutrikimus, turėjo aukštesnius bandymų žudytis įverčius.

69% pacientų, turinčių SF, turėjo ir kitus komorbidinius psichiatrinius sutrikimus, tokius kaip: didžioji depresija, generalizuotas nerimo sutrikimas, asmenybės sutrikimai, agorafobija, paprasta fobija, somatizacijos sutrikimai, obsesinis-kompulsinis sutrikimas, distimija (depresinė neurozė; būdingi lengvos ir vidutinio sunkumo depresijos simptomai, trunkantys dvejus metus ir ilgiau), bipolinis sutrikimas. Taip pat būdinga alkoholio bei kitų psichotropinių medžiagų vartojimas. Viename iš tyrimų taip pat pastebėta, kad 75,9% atvejų iš pradžių pradėjo vystytis SF ir tik po 1 metų pastebėti pirmi depresijos simptomai.

Apibendrinant, komorbidiškumas sukelia pablogėjimą žmonėms, turintiems SNS ir taip pat padidina suicidinių minčių bei bandymų žudytis riziką (ypatingai tiems pacientams, kuriems šalia SNS diagnozuotas ir depresijos sutrikimas).

Kaina
Socialinis nerimas paprastai atsiranda vaikystėje/paauglystėje ir apsunkina socialinę, šeimyninę bei profesinę raidą.

Kessler (1999) tyrė ryšį tarp DSM-III-R sutrikimų ir paslaugų teikimo. Jie nustatė, kad 5,9% pacientų su SF per 12 mėnesių kreipėsi pagalbos į psichiatrines įstaigas. Pagal Greenberg et al. (1999) tiesioginės nerimo sutrikimų išlaidos pasiskirstomos į tris kategorijas: 1) psichiatrinė medicininė pagalba (pvz., hospitalizacija, konsultacijos…) 2) nepsichiatrinės medicininės išlaidos (pvz., apsilankymas pas bendrosios praktikos gydytojus…) 3) išlaidos vaistams.

Didžiausios nerimo sutrikimų išlaidos susijusios su tiesioginėm nepsichiatrinėm gydymo išlaidom, kas sudaro 54% visų išlaidų. Tiesioginės psichiatrinio gydymo išlaidos sudaro 31%.

Keesler ir Frank (1997) pastebėjo, kad kuomet nerimas eina kartu su kitais sutrikimais, tokiais kaip depresija ar psichotropinių medžiagų vartojimas, žmogus dažniau neišeina į darbą, negu kuomet nerimas eina kaip atskiras sutrikimas.

Esant generalizuotai SF pacientas turi daugiau tiek tiesioginių išlaidų (didesnis medikamentų panaudojimas), tiek netiesioginių (pablogėja gyvenimo kokybė, nukenčia profesinis funkcionavimas).

Apibendrinant, SNS yra labai daug išlaidų reikalaujantis sutrikimas ir tų išlaidų ypač padaugėja, kuomet sutrikimas nėra atpažįstamas ar/ir nėra gydomas.

SNS atpažinimas pradinės rūpybos centruose.
Kaip ir daugelis kitų nerimo sutrikimų, pradinės rūpybos centruose socialinis nerimas dažnai nėra atpažįstamas. O jeigu yra diagnozuojamas, gydytojai paprastai tam neteikia didelės reikšmės ir nemano, kad tai yra toks sutrikimas, kuris reikalautų gydymo.

Tyrimai rodo, kad gydytojai terapeutai labai retai atpažįsta tikrąją diagnozę – SNS. Jie lengviau atpažįsta sutrikimą, kuomet yra gretutinis sutrikimas – depresija. Tačiau ir tokiu atveju diagnozuojamas ne pats SNS, o tai, jog žmogus turi psichologinių problemų. Tik 24,2% atvejų bendros praktikos gydytojai diagnozavo SNS. Specialistai teigia, jog tai gali būti susiję su tuo, kad SNS turintys pacientai neparodo fobinės simptomatikos. Iš tikrųjų, šie pacientai retai kreipiasi į bendros praktikos gydytojus dėl jaučiamo psichologinio diskomforto, nebent šalia yra gretutinis sutrikimas – depresija.

Apibendrinant, SNS paprastai lieka nediagnozuotas bendros praktikos gydytojų ar kitų. Tai gali būti susiję su tuo, kad pacientai, turintys nesunkią SNS formą paprastai nesiskundžia psichologiniais simptomais. Kuomet yra gretutinis sutrikimas – depresija, psichologinių problemų identifikavimas yra geresnis, tačiau tai dar nereiškia, kad SNS buvo atpažintas. Dėl šios priežasties sutrikimas dažnai yra negydomas ar gydomas tik dalinai, o tai gali sukelti rimtesnių komplikacijų. Vertinant pacientus pirminio gydymo įstaigose vertinamas turėtų būti tiek paciento depresiškumas, tiek nerimastingumas.

Diagnozės diferencijavimas
Esant SNS komorbidiškumas yra labai dažnas ir yra tikimybė, jog šalia SNS žmogus turės ir dar vieną ar kelis sutrikimus. Pagrindinė SNS esmė yra perdėta pirminė baimė būti apžiūrinėjamais/stebimais (ang. scrutiny) arba varžymasis/drovėjimasis (ang. embarrasment). Taip pat labai dažnai, norint atskirti SNS nuo kitų sutrikimų, skiriamasis SNS bruožas yra paraudimas, kuris žymiai rečiau pastebimas esant kitiems sutrikimams.

Drovumas
Remiantis esamais duomenimis, nėra aišku, kaip atskirti drovumą ir SNS, kadangi tarp abiejų pastebimi panašūs kognityviniai, elgesio ir fiziniai pokyčiai. Drovumas yra labiau paplitęs (20-50%). Drovumas yra didesnė ir labiau heterogoniška (įvairiarūšė/nevienalytė) būsena. Ir nebūtinai turi būti pablogėjimas ar jaučiamas distresas. Tačiau tai nėra tiesiog mažiau sunki SNS forma.

Didžioji depresija
Depresyviems pacientams paprastai yra būdingas socialinis atstūmimas, pasitikėjimo praradimas, nesmagumo jausmas būnant su kitais žmonėmis. Svarbu yra žinoti paciento ligos istoriją, norint atskirti, ar šis socialinis atstūmimas ar kiti socialinio nerimo simptomai atsirado prieš depresijos atsiradimą. Jeigu ne, vadinasi jie yra depresinio sindromo (ang. depressive syndrome) dalis. Daugeliu atvejų didžioji depresija atsiranda praėjus metams po SF atsiradimo. Tokiais atvejais, kai yra komorbidiškumas socialinio nerimo ir depresijos, svarbu įvertinti suicido riziką, kadangi tokia kombinacija labai padidina bandymų žudytis riziką.

Agorafobija
Agorafobija gali kartais priminti SNS dėl to, jog kenčiantys nuo agorafobijos paprastai vengia socialinių situacijų, kuriose jie bijo, jog gali nesurasti išeities, jeigu juos staiga užkluptų panikos ataka. Tačiau SNS turintiems pacientams vengimas yra susijęs su pažeminimo ir sumišimo, drovėjimosi baime. Be to, daugumai agorafobiją turinčių pacientų reikia, kad šalia jų būtų vienas ar du juos palaikantys asmenys, o SF turintys pacientai retai išreiškia tokį poreikį.

Vengiančio tipo asmenybės sutrikimas (VTAS) (Avoidant Personality Disorder; APD)
Šiuo atveju, tarp SNS ir VTAS pastebimas simptomatikos kontinuumas ir gali būti diagnozuoti abu šie sutrikimai, ypatingai kuomet yra generalizuotas SNS. Kuomet yra komorbidiškumas VTAS ir SNS paprastai išgyvena sunkesnį nerimą, sustiprėja funkcinis pablogėjimas ir didesnis komorbidiškumo paplitimas lyginant su pacientais, kurie turi tik socialinio nerimo sutrikimą.
Sutinkama su tuo, jog pacientai, turintys SNS turi VTA budingus bruožus ir jog nėra būtinybės dalinti simptomus ir bruožus į dvi atskiras diagnozes.

Kūno dismorfinis sutrikimas
Pacientai, turintys šį sutrikimą, jaudinasi įsivaizduodami, jog turi įvairių kūno defektų, o jei net kažkokios anomalijos ir egzistuoja, jie parodo nuolatini susirūpinimą jomis. Toks susirūpinimas sukelia socialinį vengimą ir atstūmimą bei funkcinį pablogėjimą.
Pagrindinis raktas, leidžiantis diferencijuoti diagnozes – atkreipti dėmesį į tai, kokia yra vengimo ir nerimo priežastis.

Etiologija (priežastys) ir mechanizmas
Kaip ir esant daugumai psichiatrinių sutrikimų, SNS negalime paaiškinti vien tik vieno kažkokio mechanizmo veikimu. Skirtingos teorijos skirtingai aiškina SNS raidą.

Etologija (biologijos mokslo šaka tirianti gyvūnų elgesį)
Marks (1987) socialinę fobiją apibūdino kaip perdėtą normalų jautrumas akyse, kuris egzistuoja nuo pat vaikystės. Marks lygino įvairių gyvūnų įdėmų žvilgsnį, rasdamas, jog toks spoksojimas turi varžantį poveikį gyvūnams. Autorius taip pat aiškina, kad yra žuvis, kuri, kuomet yra puolama, nugaroje parodo du taškelius, kurie panašūs į akis, taip atgrasindama puolančiuosius.

Tarp žmonių, akys yra pirmas dalykas, kurį pastebi žmogus. Spoksojimas žmonėms dažnai nesukelia didelės baimės. Kuomet į žmogų yra įdėmiai žiūrima nepavojingoje situacijoje, tai gali būti empatijos ar prieraišumo/meilės/švelnumo ženklas. Vis dėlto, tiesioginis spoksojimas žmogui, kuris yra stebimas, gali sukelti nejaukumo jausmą ir yra vienas iš labiausiai liūdinančių stimulų žmonėms, turintiems SNS. Taip pat svarbu atsižvelgti į kultūrinį kontekstą. Kai kuriose kultūrose tiesioginis žiūrėjimas į akis yra tinkama socialinio kontakto forma, kitose – žvilgsnio vengimas yra pagarbos ženklas.

Trauma
Stein (1996) domėjosi, kokią įtaką nerimo sutrikimų vystymuisi turi fizinė bei seksualinė prievarta vaikystėje. Jie palygino klinikinę imtį pacientų su nerimo sutrikimais su kita imtim.

Pacientai, turintys nerimo sutrikimų remiantis DSM-IV klasifikacija (asmenybės sutrikimai, SF ar OKS) turėjo aukštesnius fizinės ar seksualinės prievartos įverčius, negu kiti visuomenės nariai.

Vyrams seksualinė prievarta iki 18 metų pasitaiko retai. Nerimastingos moterys iki 18 metų patyrė lytinių organų lietimą ar glamonėjimą dažniau, lyginant su moterimis, kurios neišgyvena nerimo. Rimtesnę seksualinę prievartą (pvz., oralinį seksą) teigia patyrusios 13,5% moterų su nerimo sutrikimais, moterys neturinčiomis nerimo sutrikimų (1,9%).

Magee (1999) tyrė trauminės patirties įtaką fobijų atsiradimui (DSM-III-R). Nustatyta, jog patirta seksualinė prievarta iš šeimos narių ar verbalinė agresija tarp tėvų yra reikšmingai susiję su SF raida. Patirtos seksualinės prievartos įtaka SF raidai pastebima tik moterims ir toms fobijoms, kurios prasideda iki 12 metų. Verbalinė agresija turi abejotiną poveikį. Seksualinės prievartos poveikis atitinka poveikio/sąlygojimo teoriją, kurioje kraujomaišos auka paprastai yra kaltinama už persekiojimą. Kaltė gali būti tarpininku tarp sąlygotos baimės būti kritikuojamu. Jei ši baimė tampa generalizuota, hiperjautrumas kritikai gali pasireikšti įvairiose socialinėse situacijose.

Auklėjimas/prigimtis
Parker (1979) palygino SF turinčių pacientų savybes su grupe agorafobiją turinčiųjų bei kontroline grupe. Jis nustatė, jog SF turinčiųjų pacientų tėvai (motina ir/ar tėvas) yra mažiau rūpestingi ir perdėtai kontroliuojantys, negu kontrolinės grupės. Taip pat aukštesni SF įverčiai buvo susiję su perdėtu motinos rūpinimusi ir kontrole.

Arrindell ir kt. (1983) gavo panašius rezultatus. SF turinčių pacientų tėčiai buvo mažiau emociškai šilti ir perdėtai kontroliuojantys, o motinos mažiau emociškai palaikančios ir perdėtai kontroliuojančios, lyginant su kontrolinės grupės tėvais.

Kalbant apie auklėjimo problemą, yra du veiksniai, kuriuos sunku atskirti: pirmas, tai kokiu būdu tėvai sąveikauja su vaikais ir kokios įtakos vaiko vystymuisi turi ši sąveika; kitas galimas veiksnys yra paveldėtas tėvų polinkis sąveikauti su vaiku būtent tokiu būdu. Kitaip tariant, dėl kokios priežasties tėvai perdėtai saugo savo vaiką nuo socialinės aplinkos? Gal jie daro taip dėl to, jog mano, kad jų vaikas nesusitvarkys su t.t. situacija, o gal dėl to, jog jie patys vengia tokių situacijų ir/ar turi socialinių baimių? Be to, ar vaikams išsivysto SNS dėl to, jog tėvai netinkamai sąveikauja su jais, ar dėl paveldėjimo, ar veikia abu šie veiksniai?

Dvynių tyrinėjimai parodė, kad SNS atitikimas tarp identiškų dvynių buvo 10% geresnis, negu tarp neidentiškų dvynių. Taip pat tyrimai rodo, jog kuomet giminėje kažkas yra turėjęs SNS, padidėja tikimybė taip pat turėti šį sutrikimą.

Visgi manoma, jog šie du veiksniai – paveldimumas ir auklėjimas – sąveikauja vystantis SNS.

Neuro-biologija
Cheminio poveikio tyrimai
Tiriamas laktato, anglies dioksido, kofeino, pentagastrino (polipeptidas, kuris skatina skrandžio rūgšties, pepsino sekreciją), klonidino (sumažina kraujo spaudimą, lietėja širdies veikla, sumažina gydant nerimo ar panikos sutrikimus) ir epinefrino poveikis.

Laktato ir anglies dioksido cheminis poveikis stimuliuoja nerimo ir panikos simptomus žmonėms su panikos sutrikimais (PS). Kalbant apie SF, šios medžiagos taip pat sukelia nerimo ir/ar panikos simptomus, lyginant su kontorline grupe, tačiau turi mažesnį poveikį lyginant su asmenybės sutrikimus turinčiais pacientais.

Viename iš tyrimų kofeino poveikis sukėlė panikos simptomus tiek pacientams su PS, tiek su SF, tačiau nesukelia kontrolinei grupei.

Hormonas cholecytoskininas sukelia panikos priepuolį žmonėms su panikos sutr. ir atsiranda simptomai panašūs į SNS (paraudimas, prakaitavimas).

Tyrimai su pentagastrinu rodo, jog pacientams su SF jautrumas šiam junginiui yra stipresnis, lyginant su kontroline grupe, tačiau mažiau išreikštas, negu pacientams su panikos sutr.

Įdomu ir tai, jog nerimo simptomai, sukelti šių medžiagų, yra panašūs į tuos, kurie atsiranda esant panikos priepuoliui, tačiau nepanašūs į tuos, kurie atsiranda esant SNS.

Viename iš tyrimų epinefrino poveikis sukėlė padažnėjusį širdies plakimą pacientams su SF, tačiau nepastebėta, kad būtų padidėjęs nerimas; tai gali būti dėl kraujo-smegenų barjero, kuris sušvelnina epinefrino poveikį.

Neurotransmitorių funkcija
Adrenerginė funkcija
Egzogeninis adrenerginis catechalominas (endogenous adrenergic catecholamines) pacientams su SNS sukelia tokius simptomus, kaip drebulis, padidėjęs širdies plakimo dažnis, paraudimas, tačiau mažai tyrimu domisi autonominės nervų sistemos veikla esant SNS.

Į vieną iš tyrimų buvo įtrauktas ortostatinis poveikis autonominės nervų sistemos aktyvumo matavimui. Nustatyta, jog pacientai su SF turėjo aukštesnį plazmos norepinefrino lygį tiek prieš, tiek po ortostatinio poveikio, lyginant su kontroline grupe bei PS turinčiais pacientais. SF turintys pacientai taip pat turėjo aukštesnius distolinio kraujospūdžio pokyčius stovint, lyginant su kontroline grupe, ar pacientais su PS, kurie turėjo tik vidutinės reikšmės pokyčius. Tačiau šie rezultatai nesutampa su kito tyrimo rezultatais, kuriame esant generalizuotai SF stebima parasimpatinės, o ne simpatinės nervų sistemos disfunkcija.

Kitas tyrimas rodo, kad kuomet konfrontuojama su viešo kalbėjimo elgesio poveikiu, pacientams, turintiems atskirą pasirodymo (performance) baimę (ne generalizuota) turėjo padidėjusį širdies plakimo dažnį, lyginant su generalizuotą SF turinčiais pacientais. Tai rodo jo SNS kaip pavienio sutrikimo ar kaip generalizuoto sutrikimo patologijos mechanizmas yra skirtingas.

Serotoninas (5-HT)
Serotoninonerginio mechanizmo įtraukimas į SNS gali palengvinti SNS simptomus.
Serotoninas – biologiškai aktyvi medžiaga, hormonas ir neurotransmiteris, monoamininis neuromediatorius, sintetinamas smegenyse.
Centrinėje nervų sistemoje (CNS), serotoninas atlieka svarbų vaidmenį reguliuojant psichinius procesus: nuotaiką, miegą, seksualumą, apetitą ir t. t. Manoma, kad su serotonino koncentracijos organizme pokyčiai susijusios įvairios ligos, tokios kaip depresija, migrena, nemiga, šizofrenija, nerimo sutrikimai.

Dopaminas
Netiesioginiai požymiai įrodantys dopamino poveikį:
Pranešimai apie socialinį nerimą sukeltą dopaminą blokuojančių vaistų
Aukštesni SF įverčiai esant Parkinsono ligai (ši liga prasideda dėl dopamino trūkumo ekstrapiramidinėje sistemoje)

Gama-amino sviesto rūgštis (ang. GABA) ir benzodiazepinas
Tyrimai rodo, jog generalizuotą SNS turintys pacientai turi mažesnį benzodiazepino receptorių tankumą, negu kontrolinė grupė. Tai sutinkama ir kituose nerimo sutrikimuose, išskyrus OKS ar didžiąją depresiją.

Flumazenilis (benzodiazepino antagonistas – priešingai veikiantis) pagreitina panikos priepuolį pacientams su AS, tačiau toks poveikis nepastebėtas pacientams su SF ar kontrolinei grupei, kas nepatvirtina, jog pacientams su SNS būdingos GABA-benzodiazepino anomalijos.

Neuroendokrininės anomalijos

Nors nėra ūgio skirtumo tarp SNS turinčių pacientų ir kontrolinės grupės, žemo ūgio individai, kuriems vaikystėje buvo suleistas augimo hormonas, dažniau turėjo SF.

Neuroimaging tyrimai (neuro-vaizdo gavimo tyrimai)
Atlikus magnetinio rezonanso tyrimą paaiškėjo, jog gumburo ar smegenų apimtis pacientų su SF nesiskiria nuo kontrolinės grupės. Tačiau pastebėta, kad su amžiumi SF turintiems pacientams sumažėja „putamen“ apimtis.

Viename iš tyrimų dalyviams buvo pateikiamos skaidrės su neutraliais veidais ir kartu pasibjaurėjimą keliantis kvapas – kaip stimulas, funkcinis magnetinis rezonansas parodė atrankinę migdolinio kūno aktyvaciją pacientams su SF. Kitame tyrime magnetinio rezonanso spektroskopija parodė cholino ir kreatino signalo mažėjimą subkortikalinėje, gumburo ir uodegėtojo branduolio srityse pacientams su SF, galbūt taip parodant nuo būklės priklausantį neurobiologinį smegenų sutrikimą.

SF turintys pacientai pilkojoje smegenų žievės medžiagoje turi daugiau cholino (Cholinas gerina atmintį, stabdo plaukų slinkimą, reguliuoja riebalų rūgščių metabolizmą, saugo kepenis nuo riebalų sankaupų, svarbus acetilcholino sintezei (nerviniam impulsui perduoti). Vartojant daugiau nei 2000 mg per dieną cholino, gali pasireikšti viduriavimas, depresija, galvos svaigimas.). Padidėjęs cholino lygis pacientams su SF gali reikšti ląstelių membranos ar second-messenger funkcijos anomalijas.

SNS gydymas

SNS gali būti gydomas tiek vaistais, tiek taikant psichosocialinę intervenciją.

Farmakologinis gydymas
Monoamino oksidazės inhibitoriai (inhibitorius – medžiaga, lėtinanti ar sustabdanti cheminę reakcija) (ang. MAOIs) (Antidepresantai).
Vienas iš inhibitorių – fenelzinas buvo veiksmingas pacientams su SF – sumažėjo socialinis nerimas. Tačiau fenelizinas turi ir t.t. šalutinį poveikį: kraujospūdžio padidėjimas, mitybos suvaržymai bei kt..

Grįžtamėji A monoamino oksidazės inhibitoriai (reversible; RIMA) (antidepresantai).
Inhibitorius – moklobemidas. Taip pat efektyvus gydant SF, tačiau ne toks efektyvus, kaip fenelzinas. Ne visuose tyrimuose stebimas šio inhibitoriaus poveikis.

Selektyvūs serotonino reabsorbcijooriais inhibit (SSRI)
Selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI) yra populiarios klasės anti-slopinantys vaistai. Šie vaistai yra skiriami nuo depresijos, nerimo sutrikimams ir asmenybės sutrikimas gydyti (OKS ar valgymo sutrikimai).
Sertralinas yra vienas iš SSRI grupės antidepresantų. Skiriamas gydyti didžiąją depresiją, panikos sutrikimus, OKS, potrauminio streso sutrikimą. Tyrimai rodo, jog jis yra vieni iš veiksmingiausių ir gydant SF.

Benzodiazepinai
Kai kurie benzodiazepinai yra veiksmingi gydant SF. Pvz.: klomazepamas ar bromazepamas. Kiti mažiau efektyvūs, pvz. Alprazolamas. Tačiau šie vaistai gydant SNS nėra geriausias pasirinkimas, kadangi žmogus gali jais piktnaudžiauti, nuo jų išsivysto priklausomybė. Taip pat netinkami esant priklausomybei nuo alkoholio.

Antikonvulsantai
Traukulius slopinantys vaistai. Priešepilepsinių vaistų grupei priklauso tokie antikonvulsantai, kaip gabapentinas ir pregabalinas, kurie padeda gydant SNS, tik svarbu parinkti tinkamą dozę.

Nemedikamentinė intervencija
Gydant SNS gali būti naudojamas ir nemedikamentinis gydymas. Veiksminga yra kognityvinė, kognityvinė-elgesio terapija, socialinių įgūdžių mokymasis.

Viename iš tyrimų vaistai (fenelzinas) sukėlė greitesni teigiamą poveikį, negu kognityvinė-elgesio terapija. Kitame tyrime vaistų (fenelzino ir alprazalomo) poveikis buvo stipresnis, negu K-E terapijos. Tačiau bendrai tyrimai rodo, jog geriausias rezultatas pasiekiamas, kuomet K-E terapija derinama su vaistais.

Atkirčio prevencija/gydymo išlaikymas
Kai kuriuose tyrimuose atkirčio prevencijai siūloma naudoti palaikančiąją farmakoterapiją. Tačiau viena iš problemų yra tai, jog iki šiol nėra tinkamo apibrėžimo, ką galėtume vadinti atkryčiu esant SNS.

Tyrimai rodo, jog tarp tų pacientų, kurie po gydymo ir toliau kelis mėnesius vartojo vaistus, atkirčio atvejų buvo žymiai mažiau, negu tarp tų, kurie po gydymo kelis mėnesius vartojo placebą. Tačiau kuomet vaistų vartojimas buvo staigiai nutraukiamas, apie 90% pacientų atkrito. Šie rezultatai rodo, jog gydant SF gydymas turi užtrukti 12mėn. ir daugiau, o nusprendus gydymą nutraukti, vaistų nutraukimas turi vykti palaipsniui.

Kalbant apie nemedikamentinį gydymą, tyrimai rodo, jog K-E terapija po aktyvaus gydymo laikotarpio gali turėti ilgalaikį teigiamą poveikį kelis mėnesius ar metus.

Atsakymo numatymas
Iki šiol nėra aišku, kas geriau: ar medikamentinis gydymas, ar K-E terapija, ar abejų derinimas. Tačiau manoma, jog skiriasi generalizuoto ir negeneralizuoto SNS gydymas. Tyrimai rodo, jog pacientai su generalizuotu SNS lengviau pasiduoda gydymui, negu su negeneralizuotu SNS. Tačiau generalizuota SF sunkiau gydoma taikant K-E terapiją.

Parengė psichologė Julija Kozlovskaja