Šopenhaueris apie laimę

5 (1)

Sutlafk / Freepik.com

Šiaip jau paprastam žmogui gyvenimo malonumų tenka dairytis kitur, dalykuose, glūdinčiuose ne jame pačiame; tai gali būti turtas, tarnyba, žmona ir vaikai, draugai, kompanijos ir t.t.; visa tai yra jo laimės šaltiniai, todėl toks žmogus pasijunta didžiai nelaimingas, kai tuos šaltinius praranda arba jais nusivilia.

Šį santykį galime nusakyti taip: svorio centras yra šalia žmogaus. Kaip tik dėl tos priežasties tokio žmogaus norai ir užgaidos nuolat kaitaliojais; jeigu jis turi ganėtinai storą piniginę, tada perka tai vilą, tai arklius, tai rengia pobūvius, tai keliauja, apskritai gyvena plačiai; taip jis elgiasi todėl, kad malonumų ieško išoriniame pasaulyje, kaip tas nusikamavęs ligonis, kuris tikisi susigrąžinti sveikatą ir jėgas gerdamas sultinį ir vartodamas vaistus, pamiršęs, jog tikrasis sveikatos šaltinis – jo paties gyvybingosios jėgos.

Kad iš karto nešoktume prie kitos kraštutinybės, palyginkime šiaip žmogų, ne kokią įžymybę, bet vis tiek turintį šiek tiek daugiau dvasinių jėgų nei koks prastuolis, ir tada pamatysime, kad toks žmogus, išsekus išorinių malonumų šaltiniams arba nustojus jiems būti patraukliems, imasi mėgėjiško meno arba tikrų mokslų, tarkime botanikos, mineralogijos, fizikos, astronomijos, istorijos ir kt.; tai teikia jam nemaža malonumo ir kartu jis pailsi. Tada galime sakyti, kad svorio centras iš dalies jau glūdi jame pačiame.

Bet kadangi diletantizmas mene dar toli gražu neprilygsta talentui, o tikrieji mokslai nagrinėja tik reiškinių santykius, tai žmogaus tie pomėgiai negali visai patenkinti, jie nepajėgūs visiškai užpildyti jo esmę ir susilieti su gyvenimu taip, kad jis nustotų domėjęsis viskuo kitu.

Tai įmanoma tik nepaprastų dvasinių galių žmogui, vadinamam genijumi, nes tik jis geba būties ir daiktų esmę suvokti kaip visumą, paversti ją absoliučia tema ir šią ypatingą įžvalgą labai savitai išreikšti mene, poezijoje ar filosofijoje. Todėl toks žmogus geidžia, kad niekas jo netrikdytų, kad jis galėtų gilintis į save, savo mintis ir darbus: vienatvė jam yra miela, laisvalaikis – didis gėris, o visa kita – nebūtina; o jei kas ir yra, tai dažnai tik našta. Tad apie tokį žmogų ir galime sakyti, kad jo svorio centras glūdi visiškai jame. 

(Artūras Šopenhaueris. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Tyto alba. 2007, 43-45p.)