Specialiojo ugdymo pedagogė: „Su vaikais statyti tiltus, o ne sienas“
5 (2)

Renata Greimaitė net 25-erius metus gyveno ir dirbo išeivijoje: 15 iš jų lietuviškose mokyklose, o kitus 10 metų – JAV. Šiai dienai Renata gyvena Lietuvoje ir dirba Sutrikusios raidos vaikų konsultavimo skyriuje prie Lietuvos aklųjų ir silpnaregių centro. Iš už Atlanto parsivežtą Pozityvaus elgesio palaikymo sistemą ji plačiai taiko savo darbe, ugdydama ne tik autistiškus, bet ir neurotipiškus vaikus, padėdama Lietuvos mokyklų mokytojams atrasti tinkamus būdus sveikai klasės vadybai.

Taikyti prevencinius metodus

Pradėjus dirbti pavaduojančia mokytoja JAV, Renatai reikėjo laiko, kol suprato, kodėl būtina įtrauktis, buvo abejonių, ar susitvarkys su autistiškų vaikų keliamais iššūkiais: „Buvo atvejų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodė beviltiški, vienas iš tokių – patirtis su mokiniu Deividu. Paauglio elgesys kėlė iššūkių: pasireikšdavo savižala ir stipriomis emocijomis kitų atžvilgiu. Mokytoja, kuri dirbo su klasės vaikais, neiškentė įtampos ir paprašė perkeliama, o pas mus atėjo dirbti Kajovos indėnas – tylus mokytojas, kuris leido įvairias veiklas klasėje, taip man tarsi atrišdamas rankas. Būtent tada pradėjau dirbti su Deividu, o jo problemos mane išmokė žiūrėti į kiekvieną elgesį prevenciškai. Išmokau dirbti ne su elgesio pasekmėmis, išmokau atpažinti pirmuosius trigerius, nukreipti tinkamai veiklai ir atlikti sensorines pertraukas.“

Renata Greimaitė

Pasak Renatos, darbas ir laikas su mokiniu Deividu skatino ieškoti strategijų, kaip sumažinti jo iššūkius keliantį elgesį: „Ilgą laiką skaičiau mokiniui knygas apie savigarbą – o jis sėdėdavo ir echolališkai pakartodavo paskutinius girdėtus žodžius. Galvodavau, ar vaikas ką nors supranta, ar tas skaitymas duos naudos. Vieną dieną man, beskaitant knygą, Deividas pašoka iš savo vietos ir ima lakstyti aplink klasę… Tai mane išgąsdino. Jis leidžia įvairius garsus, nervingai laksto aplink, kol galiausiai atsisėda į savo kėdę, griūna ant stalo, sugriebia mano ranką ir uždėjęs ant knygos sako: „read“. Tuo metu įvyko esminis lūžis: jis paprašė skaityti, ko iki tol nebuvo.“

Specialiojo ugdymo pedagogė kiekvieną dieną su vaiku atlikdavo pratimus jo ramybės fazėje – apsikabinimus, skaitymą, kvėpavimo pratimus. Išmokęs to ramybės būsenoje, pajautęs nerimą autistiškas vaikas atkartoja tai, ką moka, kartu su ugdytoja: „Mūsų kelionė su Deividu baigėsi labai sėkmingai: galiausiai mes gebėdavome ne tik palikti klasę – važiuodavome mokyklos autobusu į įvairias ekskursijas. Dirbdama su juo supratau, kad reikia statyti ne sienas, bet tiltus.“

Amerikietiška sistema naudinga ir autistiškiems, ir neurotipiškiems vaikams

Po dešimties metų JAV, svarstydama, kaip Lietuvoje gali prisidėti prie įtraukties proceso, Renata nusprendė grįžti į tėvynę. Sukaupusi įspūdingą patirtį ir išmokusi Pozityvaus elgesio palaikymo ir intervencijų sistemos (PEPIS) subtilybių, moteris norėjo pabandyti ją taikyti savo veikloje, Lietuvoje.

Centro komanda dirba pagal minėtos sistemos principus ir konsultuoja mokytojus: „Mes siekiame, kad Pozityvaus elgesio palaikymo ir intervencijų sistema švietime būtų įtraukta kaip prevencinis modelis – kad mokytojai mokėtų taikyti šios sistemos esminius principus, kurie tinka tiek autistiškiems, tiek neurotipiškiems vaikams. Dirbame su 8 mokyklomis, stebime, kaip keičiasi pamoka, kai mokytojas ima taikyti 4:1 pagyrimus, kurių šiandien pas mus labai trūksta pamokų metu. Lietuvos mokyklose vaikai retai pagiriami už konkrečias akademines veiklas ar konkretų tinkamą elgesį.“

„Bandome išmokyti mokytojus, kad turint pamokos tikslą – suformuoti per pamoką konkrečius įgūdžius – pamačius mokinį demonstruojant tinkamą akademinį elgesį būtina jį įvardinti, pagirti vaiką, pavyzdžiui, „kaip tu gerai atsakei, teisingai užrašei, gerai suskaičiavai.“ Būtina fiksuoti tai, ką vaikai atlieka gerai, ir jiems tai pasakyti. Jeigu mokytoja pasako vieną pastabą, remiantis sistema, turi būti bent keturi teigiami paskatinimai. Būna atvejų, kai pamokoje nuolat dominuoja pastabos. Tai yra stiprus ženklas ir mokytojui, kad kažkas ne taip. Pagyrimai svarbūs visiems vaikams, o į pastabas vaikai reaguoja jautriai – autistiški vaikai reaguoja dar jautriau“, – pastebi specialistė.

Ankstyvosios intervencijos svarba

Mokytojai dažnai sako: „Vaikas ateina į pamoką ir sėdi – nieko nedaro.“ Renata sako, kad reikia ieškoti priežasčių, kodėl nedaro: „Gal mokinio nepakankamai išvystytos vykdomosios funkcijos, tuomet būtina įtraukti užduoties analizę, kontrolinius užduočių sąrašus, vizualizuoti ir aiškinti mokiniui: ką darote prieš pamoką, per pamoką, po pamokų. Toks trūkstamų įgūdžių formavimas specialiojo pedagogo kabinete gali užtrukti apie dvi, tris savaites. Maždaug po trijų savaičių įgūdis perkeliamas į klasę, t.y. turi įvykti naujo įgūdžio perkėlimas į natūralią mokinio mokymosi aplinką. Perimti tai turi mokytojas ir mokytojo padėjėjas.“

Taip pat kasdienis vizualų naudojimas vaikui sukuria pastovumą ir išbaigtumo jausmą bei duoda ženklų pokytį: „Pavyzdžiui, su vienu vaiku taikėme bendraamžių strategiją – siekėme jo įsitraukimo į veiklas su bendraamžiais. Pasiekti rezultatai buvo akivaizdūs: iš pradžių berniukas stovėdavo kampe, o po tam tikro laiko jau įsitraukdavo į veiklą su kitais vaikais. Berniuko mama, netikėjusi galimais pasiekimais, pamačiusi pažangą po pusmečio – apsiverkė. Kolegos taip pat netikėjo. Problema yra ta, kad sudėtingesni atvejai automatiškai atmetami, o vaikai nepriimami“.

Paklausta, ką svarbu žinoti tėvams, Renata sako, jog svarbiausia nepraleisti ankstyvosios intervencijos: „Ankstyvoji intervencija yra tarsi deguonis žmogaus smegenims, apsaugo vaiką nuo tolimesnių sunkumų. Ir, žinoma, labai svarbu, pas kokį specialistą vaikas patenka. Didžiausia problema, turbūt, istoriškai susiklosčiusi – šiandien mokyklose dirbantys mokytojai patys užaugę mokyklose, kur nebuvo didelių specialiųjų poreikių turinčių vaikų. Vis dar vyrauja didelė empatijos stoka. Empatija ateina iš noro padėti, o pas mus vyrauja baimė, nes patys specialistai neturėjo patirties augti, būti šalia autistiškų žmonių. Situacija keisis su įstatymo pakeitimu – kad turime suprasti, priimti ir dirbti. Naujosios kartos vaikai, kur mokyklose vyksta dalinė įtrauktis ar pilna integracija, jau įpratę ir nesistebi pamatę kitokį vaiką.“

Parengta pagal Evelinos Butkutės – Lazdauskienės straipsnį „Lietaus vaikai“ žurnale.

Įvertinkite!
[Balsavo: 2 Vidurkis: 5]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.