Susitikti savo sielą0 (0)
Redcharlie / Unsplash
Klausydamasis savo klientų istorijų, taip pat ir atsigręždamas į savo gyvenimą, vis dažniau pagalvoju apie kiekviename iš mūsų esančią sielą. Tą nematomą, neapčiuopiamą, bet nuolat jaučiamą kiekvieno iš mūsų dalį. Čia kalbėsiu apie tai, ką pats jaučiu jau seniai, o aiškiau pradėjau suprasti, perskaitęs Anastasijos Novych knygas. Šiuolaikinėje mokslinėje psichologijoje kalbėti apie sielą yra nepriimta, nes nėra mokslinių įrodymų.
Kaip sakoma – kas mokslo neįrodyta, tas ir neegzistuoja. Bet mes jaučiame šią mokslo vis dar neatrastą mūsų dalį, mes ilgimės susitikimo su ja, kaip ilgimės susitikimo su savo mylimąja. Kas iš mūsų nėra išgyvęnęs gilių, šiltų jausmų, kurie užplūsta paprastai netikėtai, mes nesuprantame, iš kur jie, nėra jokių išorinių priežasčių, bet mes jaučiamės laimingi. Mes visą gyvenimą ilgimės ir laukiame šių susitikimų.
Čia noriu pasidalinti su jumis tokia metafora: Kartą gyveno žmogus, kuris turėjo mylimąją, kuri jo laukė. Kad susitikti, žmogus turėjo nukeliauti į jų susitikimo vietą. Sakykime, mylimoji jo laukė kitoje šalyje. Aišku, žmogus ruošėsi šiai kelionei, tačiau vis kažkas jam trukdė: nepabaigti darbai, neišspręstos problemos. Žmogus jautė, kad nori nukeliauti ir susitikti su mylimąja, tačiau jis buvo racionalus ir praktiškas, todėl laukė, kada bus pigiausi bilietai, tinkamas oras, ilgai rinkosi drabužius, kad jie būtų patogūs ir gražūs. Ir, aišku, jis abejojo, ar tikrai verta rizikuoti, keliauti į nežinomą šalį, juk čia, kur jis dabar gyvena, viskas pažįstama, komfortiška ir daug malonių, jaudinančių susitikimų.
Galų gale, po ilgų svarstymų ir pasiruošimų, jis atkeliauja į susitikimo vietą, bet mylimosios ten jau nebėra. Kaip ši metafora siejasi su kiekvienu iš mūsų? Tai gali būti gyvenimo metafora, gyvenimo, kaip kelionės pas savo mylimąją – sielą. Juk visi jaučiame šį tikros Meilės ilgesį, kartais net pasiryžtame jos ieškoti, tačiau – o kaip gi karjera? Šeima? Nuosavas namas? Galų gale, naujas telefonas? Iš vienos pusės, mes trokštame komfortiško, jaukaus gyvenimo ir siekiame jo, tačiau kokią mokame kainą? Kiek žmonių, kurie turi gerą šeimą, nuosavą namą, padėtį visuomenėje, yra laimingi? Juk jie, kaip tas žmogus metaforoje, keliavo komfortiškai, įgijo viską, ko norėjo gyvenime, bet mylimosios nerado. O be tikros meilės visas komfortas, prestižas, pinigai neturi prasmės.
Galbūt, vienas iš liūdniausių dalykų yra nugyventi gyvenimą, taip ir neradus prasmės ir laimės savo viduje. Taigi, brangus drauge, kol gyvenimas dar tęsiasi, kol yra jėgų, entuziazmo – dar nevėlu skubėti pas savo mylimąją. Ir tam visai nereikia atsisakyti šeimos, gero darbo, ar nuosavo namo. Tik svarbu, kad jūs pasirinktumėte, kas jūsų gyvenime yra svarbiausia. Nes mūsų tikroji mylimoji nesileidžia į kompromisus, jūs jos nesutiksite, jei ji bus tik vienu iš daugelio mūsų tikslų. Ir jei jūs tikrai pasirinksite, kad susitikti su savo Siela yra svarbiausia, tai kelionė tampa visai paprasta ir aiškia. Jūs jaučiate, kad mylite, žinote, kad mylimoji jūsų laukia ir einate pas ją. Kaip ši kelionė vyksta mūsų kasdieniame gyvenime? Kad ir ką bedarytume, spręstume sudėtingus uždavinius darbe, bendrautume su draugais, leistume laiką kartu su šeima, mes nuolat jaučiame šią, pavadinkim, nežemišką meilę savo viduje ir stengiamės šį jausmą puoselėti. Kad mums būtų lengviau suprasti gyvenimą su šiuo jausmu, prisiminkime tą laiką, kai buvome įsimylėję. Juk mes gyvenome šiuo jausmu, visą dieną jausdavom pakylėjimą, nors tuo metu, galbūt, dirbom visai neromantiškus darbus, pvz: plovėme indus, ar rašėme nuobodžią ataskaitą. Ir galvoje nesisukdavo depresiškos ar neramios mintys, žmonės aplinkui atrodė geresni ir nieko mums netrūko. Tokia ir turėtų būti mūsų tikroji vidinė kelionė arba tikroji dvasinė praktika, meditacija. Ne protu bandyti kontroliuoti save, įsisąmoninti kiekvieną savo pojūtį ar veiksmą, o gyventi šiuo vidiniu meilės jausmu. Ir kuo daugiau šį jausmą puoselėsime, tuo stipresnį atsaką jausime, tuo lengviau bus mums šį jausmą išlaikyti. Juk tikra meilė yra abipusė, tuo labiau, kai mūsų mylimoji – mūsų siela. Gal legendos apie antrąją puselę ir gimė iš pirmapradžių žinių apie žmogų ir jo tikrąją antrą puselę – sielą, kurios mes ir ieškome visą gyvenimą.
Pabaigoje norisi grįžti prie šiuolaikinės psichologijos, kuri gali mums padėti mūsų gyvenimo kelionėje. Psichologijos dėka mes galime geriau atpažinti mus ribojančias ir stabdančias nuostatas, šablonus, geriau suprasti save ir drąsiau ir greičiau eiti gyvenimo keliu. Bet vėlgi, psichologija jums nepasakys, kokį gyvenimo tikslą pasirinkti. Tas pats geresnis savęs pažinimas dėka psichologijos gali jums padėti kažką apgauti, manipuliuoti kitais, o gali jums padėti susitikti su savo siela. Tuos, kurie jaučia savo sielą ir nori susitikti su ja, kviečiu į Asmenybės augimo grupę, kurioje psichologinių metodų dėka išlaisvėję, įgiję daugiau energijos ir laisva valia pasirinkę keliausime ten, kur mūsų laukia…
Psichologas Remigijus Stripeikis | gyvenkimegeriau.lt