Suvenyrų parduotuvė
5 (1)

Pino’s Indian Trading, pinosindiantrading.com

Ištrauka iš David Crow vaikystės memuarų knygos „Blyškiaveidis melas“, kurioje autorius pasakoja apie savo gyvenimą Navahų indėnų rezervate, įsikūrusiame Arizonos ir Naujosios Meksikos valstijose. Meniškai perpasakota tikra istorija susilaukė Spur apdovanojimų, IPPY sidabrinės premijos ir Next Generation Indie apdovanojimo už geriausius memuarus (kaip įveikiami sunkumai). 

*

Išsikraustymo dieną tylėdami krovėme daiktus į priekabą, tik mama nenustojo dejuoti ir drebėti. Daiktų gerokai sumažėjo. Tėtis pardavė didžiąją dalį baldų, kad apmokėtų sąskaitas, liko tik raudonoji sofa. <…>

Ties Galapo riba pamatėme didžiulį metalinį stendą su geltonos spalvos indėnų lėlės kachinos atvaizdu ir ženklu: „GALAPAS, NAUJOJI MEKSIKA, INDĖNŲ SOSTINĖ“ <…> Mūsų universalas sulėtino greitį prie daubos, pilnos žolių, akmenų ir stiklo duženų. Kitoje kelio pusėje prie alkoholinių gėrimų parduotuvės būriavosi vyrai: vieni nešėsi rudo popieriaus maišelius su buteliais, kiti prisigėrę drybsojo automobilių stovėjimo aikštelės purvyne, tarsi būtų užmigę pakeliui namo. <…>

Tėtis su pasibjaurėjimu palingavo galva:
– Pinigai plaukia per Galapą tarsi peilis per sviestą.
Jis sustojo priešais aptriušusį pilką dviejų butų namą ir išjungė variklį.
– Lipkite ir iškraukite daiktus. <…>

Namo pamatai kybojo ant daubos krašto be jokios matomos atramos. Kaip namas dar nenuslinko žemyn? Fasadą dengė juodo šiferio lakštai, apraizgyti metaliniu vištidės tinklu ir paramstyti išblukusios faneros lentomis, apačioje matėsi apipelijusios pilkos gipso kartono plokštės. Išsinėrusios iš vyrių, kybojo apiplyšusios tinklinės durys. Namo, kuriame buvo mūsų butas, pusėje matėsi dažais išpurkštas numeris „709½“. <…>

Kartu su Semu išėjome į kiemą, norėdami paimti iš mašinos likusias dėžes, ir vos neužkliuvome už girtuoklio, išsipleikusio pačiame mūsų kiemo viduryje. Kitas girtas vyriškis nusimovė kelnes ir ėmė šlapintis ant namo sienos šalia daubos. <…>

Lonė susirado valymo priemones ir ėmėsi darbo. Mama, susiėmusi rankomis galvą, sėdėjo ant sofos. Mudu su Semu pažadėjome Lonei, kad vėliau padėsime jai tvarkytis, bet pirmiausia mums rūpėjo pasidairyti po apylinkes. Įšėję į 66-ąjį greitkelį, patraukėme tolyn palei prekybinius kioskus, restoranėlius, degalines ir barus, džiaugdamiesi, kad pasprukome iš namų.
– Visi navahai dviejų šimtų mylių spinduliu suvažiuoja į Galapą ko nors parduoti, ko nors nusipirkti ir užsipilti akis ugniniu vandeniu, – pasakė mums tėtis. <…>

Nenuėję nė mylios, pamatėme suvenyrų parduotuvę „Pino’s Curios and Indian Trading Shop“. Dirstelėjęs pro langą po milžiniška geltonos ir raudonos spalvos neonine iškaba lentynose pamačiau galybę plastikinių kaubojų ir indėnų figūrėlių, guminių tomahaukų ir žaislinių šautuvėlių <…> Viduje už prekystalio stovėjo liesas meksikietis didžiulėmis rudomis akimis, nosis pabalnota aviatoriaus stiliaus akiniais. Pamatęs mus jis pasisveikino plačia šypsena.

– Labas, aš – Rėjus Pino, – tarė jis tebešypsodamas, iš po ūsų kyšojo cigaretė. – Nemačiau jūsų anksčiau, berniukai. Ar neseniai čia atsikraustėte?
Jis kalbėjo tarsi didelis vaikas, apsidžiaugęs, kad mus susitiko.
– Taip, prieš savaitę, – atsakiau jam. – Mes ieškome fejerverkų, bet tik rimtų. <…>

Ponas Pino mus pakvietė iš paskos:
– Turiu šio bei to, kas jums patiks, pasakė jis ir taip nusikvatojo, kad cigaretės žiežirbos pažiros ant betoninių grindų. <…>

[P]onas Pino sustojo prie lentynos, ant kurios buvo sukrauti blokai įvairiausių petardų ir fejerverkų: romėniškų žvakių, bengališkų ugnelių, švilpiančių „raketų“ ir man pažįstamų „Black Cat“. Niekada nebuvau matęs nieko įspūdingesnio.
– Man patinka fejerverkai, todėl visada turiu nemažas jų atsargas, – pasigyrė ponas Pino ir sukikenęs pliaukštelėjo sau per kelį. – Štai šities raudoni kamuoliukai vadinami vyšninėmis bombikėmis.
Jis paėmė vieną spurgos skylės dydžio kamuoliuką ir garsiai šūktelėjo: „Buuummm!“
– Jie jums patiks, bet būkite atsargūs – jeigu sprogs rankoje, nuraus kelis pirštus!
Kaip mums tądien pasisekė! <…>

Ponas Pino pripylė mums pilnas saujas vyšninių bombikių ir padavė porą pakuočių petardų „Black Cat“. Man net prireikė maišo viskam susidėti.
– Kai išpyškinsite, ateikite vėl. Tik, žiūrėkite, neprisidarykite bėdų! – palinkėjo jis, išleisdamas mus pro duris. <…>
Pakleliui namo išsprogdinome kelis skruzdėlynus. Žiūrėjome, kaip su žemės grumstais ir akmenukais raudonosios skruzdelės išlekia į orą. Kai į tuščią kibirą įmetėme vyšninę bombikę, kamuoliukas pašoko nuo dugno ir sprogdamas deformavo kibirą taip, tarsi jį būtų pervažiavusi mašina <…>

Po pietų mama išlindo į kiemą su naktiniais marškiniais ir pamatė kieme keturis besivoliojančius girtuoklius. Mudu su Semu išsmukome jai iš paskos, nekantraudami kur nors atokiau pasimėgauti naujaisiais žaisliukais. Mama atsisuko į mane ir susiraukė.
– Deividai, branguti, šie vargšeliai jau kelias valandas guli nejudėdami. Kaip baisu… Gal galėtum pasižiūrėti, ar jie tikrai gyvi? Jeigu mirę, teks kviesti policiją, kad juos tinkamai palaidotų…
– Tuoj išsiaiškinsime, – atsakiau, ir abu su Semu išlėkėm į kiemą.
Vienas iš girtų vyrų gulėjo aukštelninkas mūsų buto pusėje, šalia daubos.
– Semai, matai tą girtuoklį? Patrikrinkime, ar jis greitai prabus.
Išsitraukiau vyšninę bombikę ir iškėliau į viršų. <…>

Sviedžiau petardą tiesiai vargšeliui tarp kojų, vos per porą centimetrų nuo šakumo. Buuuummmm! Jo kūnas sudrebėjo, vyrukas pašoko ir neatsisukdamas movė iš mūsų kiemo, bet tuoj vėl nugriuvo.
Ėmiau juoktis:
– Dar per anksti skambinti į morgą!
Priėjęs prie antrojo girtuoklio, Semas nuėmė nuo jo galvos skrybėlę, pakišo po ja uždegtą vyšninę bombikę ir padėjo maždaug trisdešimt centimetrų atokiau galvos. Nuaidėjus sprogimui, skrybėlė išlėkė į orą ir virto draiskalais. Vyras sumirksėjo, pamėgino atsistoti, bet po kelių sekundžių vėl nuvirto ant žemės.
Su trečiąja auka Semas pademonstravo dar didesnį išradingumą. Jis užvarvino vyrukui ant plaukų medaus, ir netrukus jo galvą aplipo daugybė skaudžiai kandančių raudonų skruzdelių. Šis kurį laiką judėjo nejudėdamas, bet po to pašoko ir ėmė taip žviegti, kad iš karto prisiminiau mūsų katę Naktį, kai šitaip rėkdama ji išlekė iš džiovyklės. Galiausiai į paskutinio girtuoklio aulinį batą įmetėme petardą „Black Cat“, o jis pašokęs taip ėmė purtyti koją bei šokinėti, tarsi ji būtų užsidegusi.
– Deividai, ar negalite apseiti be petardų? O jeigu tuos nabagus netyčia sužeisite? – šūktelėjo mama pro tinklines duris.
– Bet tai vienintelis būdas įsitikinti, ar jie gyvi, mama. Be to, jie gi išsinešdino iš mūsų kiemo, ar ne?
– Tikriausiai tu teisus.
Ji gūžtelėjo pečiais ir dingo už durų, palikdama mus budėti savo teritorijoje.
Vos tik mudu su Semu išeidavome į lauką, apsiginklavę petardomis ir vyšninėmis bombikėmis, visi girtuoklėliai išsilakstydavo, bet vos tik sugrįždavome į namą, jie vėl pasirodydavo netoliese. Teko nuolat kovoti, kad niekas nešnerkštų mūsų kiemo Antrojoje Pietų gatvėje Nr. 709½.

David Crow (2022) „Blyškiaveidis melas“. Vilnius: Liūtai ne avys. 119-130 p.

Įvertinkite!
[Balsavo: 1 Vidurkis: 5]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.