Suvokimo filtrai arba nuostatos ir suvokimas

Kartą ūkininkas pastebėjo, kad nesimato jo piniginės. Išieškojo visus namus, niekur nėra.

Nutarė, kad kažkas pavogė. Gerai permąstęs, kas paskutiniu metu jį lankė, ūkininkas nusprendė, kad žino kas yra vagis: tai buvo kaimynų vaikis.

Jis vienintelis buvo pas juos užėjęs piniginės dingimo išvakarėse, tad ir vagis galėjo būti tik jis.

Sutikęs berniuką ūkininkas pastebėjo jo elgesyje daug jo įtarimus patvirtinančių detalių. Jis buvo sumišęs, slėpė akis ir apskritai buvo panašus į kažką prisidirbusį katiną. Žodžiu, kiekvienas gestas, judesys bylojo jį esant vagį.

Tačiau ūkininkas neturėjo jokių tiesioginių įrodymų, jis nežinojo ką daryti. Kaskart sutiktas berniukas atrodė vis labiau prasikaltęs, o ūkininkas vis labiau niršo. Galiausiai jis nusprendė eiti pas vagišiaus tėvus ir pateikti kaltinimus.

Ir čia jį pašaukė žmona:
– Žiūrėk, ką aš radau už lovos, – pasakė jam žmona rodydama dingusią piniginę.

Kitą dieną ūkininkas vėl pažvelgė į kaimynų berniuką: nei gestai, nei kažkuo kitu jis jau nebepanašėjo į vagį.