Šv. Kalėdų liūdesys arba šventės emigravus0 (0)
Miestai ir miesteliai pasirengę šv. Kalėdoms: žibintai – kalėdiniai, suspindo aibė šviesų, eglutės išpuoštos… Artėja didžiosios šventės, metas, kai susiburia šeimos, susitinka giminės. Nepaisant malonaus šventinio šurmulio, dažnam emigrantui šventinis laikotarpis – tai laikas, kai ima kamuoti ir slėgti namų ilgesys.
Atsiranda įkyrios ir pasikartojančios mintys, buvusių namų idealizavimas, neigiamos mintys apie dabartinę gyvenamą vietą, apatija, irzlumas. Taip šventinis laikotarpis tampa ne tik geromis emocijomis apipintu laiku, bet ir metu, kai giliai paslėpti skauduliai ima ir išlenda į paviršių būtent tada, kai šypsenų aplink ypatingai daug.
Kodėl per šventes tampa itin liūdna, ar tai susiję su buvimu toli nuo tėvynės? Dažnam kyla klausimų. Atsakymas: ir taip, ir ne. Metų pabaiga – laikas, kai susimąstoma apie laiko tėkmę, paliečiami egzistenciniai klausimai.
Savęs paklausiama: „Ar esu ten, kur norėčiau būti, ar mano gyvenimas teisingose vėžėse?..“ Liūdna, kai dauguma atsakymų neigiami, tačiau žmonės dėl savo klaidų, baimių, nesėkmių, dažnai linkę kaltinti kažką, tik ne save. Gali kilti barnių šeimoje, jei kaltinama antroji pusė. Intensyviau burnojama ant santvarkos, tėvynės, kuri nesirūpina savo piliečiais ir pan. Geriausia liūdesio baigtis, kai jis pastūmėja kažką gyvenime keisti, kažko griebtis, kad einantys metai nekeltų nusivylimo.
Šventinis laikotarpis – puikus metas rasti laiko sau, apmąstyti savo gyvenimą, perkainoti vertybes, peržvelgti tikslus. Kiekvieną iš mūsų šventės paliečia tiek, kiek patys leidžiame. Galime gadinti sveikatą be saiko vartodami alkoholinius gėrimus, linksmintis ir švęsti, pamiršę tikrąją šv. Kalėdų esmę. Juk tai labai graži, kupina vilties ir dvasinio atsinaujinimo šventė, pasibeldžianti į mūsų širdis. Tai taurių, švarių jausmų šventė, skatinanti duoti, dovanoti, pasidalinti, atsiprašyti, susitaikyti. Nesvarbu, kokiame pasaulio krašte būtumėte, prisėdus prie Kūčių stalo reikėtų prisiminti tuos, kurie brangūs širdžiai, mylimi, prie kurių norisi prisiglausti ir dėl kurių norisi gyventi. Net jei šalia nėra artimųjų, tikrasis šventimas yra tas, kurį išgyvename savo viduje. Tai, kokiais prisiminimais ar svajonėmis tomis dienomis gyvename.
Šventės – metas, kai įvyksta akistata su savimi. Susitikimas gali vilioti ramybe, dvasiniu pakilimu arba atvirkščiai, kelti nerimą dėl būsimos akistatos. Juk eilinių dienų buvime, lėkime, darbuose, veiklose, pirkiniuose, pramogose žmonės pasislepia nuo vienatvės. Yra kelios vienatvės pusės: šviesioji, kai niekas neblaško, kai nusistovi mintys, galima apsižvalgyti atidžiau, įsiklausyti į save ir ta, tamsioji pusė, kai būryje žmonių, pasijunti vienišas, nereikalingas, nesuprastas, svetimas. Šis jausmas ypač gąsdinantis ir gilus, esant toli nuo tėvynės: vietų, kur viskas sava ir pažįstama, kur esi priimamas be kovos už būvį, vien už tapatybę.
Šių dienų pasaulyje yra daugybė priemonių (įvairūs vaistai, alkoholis, narkotikai ir panašūs svaigalai), padedančių nejausti ir nematyti to, kas vyksta su mumis pačiais. Deja, visos dirbtinės priemonės ─ laikinos. Trumpam stabtelėjus švenčių išvakarėse, galima bandyti atsakyti į klausimą, kur ir nuo ko bėgama. Didelė tikimybė, kad visą laiką nuo savęs paties.
Kai kurie niekada nenurimsta todėl, kad tiesiog bijo nieko neveikti. Jie bijo tyloje ir ramybėje suvokti savąją tikrovę. Kai neturima nieko, ko galima griebtis, aikštėn gali iškilti visas nusivylimas gyvenimu. Tada gali pasimatyti, kad gyvenimas nebėra toks, koks turėtų būti, kad visos pastangos kitų labui yra bergždžios. Tai suvokus, imama bėgti dar greičiau, bet tik tam, kad prasilenktumėme su savo paties nusivylimu. O iš tiesų jau nebetikima, kad tai, kuo gyvename, dar turi prasmę. Viskas yra tuščia. Ir bėgama nuo tos tuštumos.
Gali prabilti ir sąžinė. Gali atsirasti kaltės jausmas. O to bijomasi. Todėl bėgama nuo tylos ir ramybės. Blogiausia, kas galėtų nutikti, tai vieną dieną akis į akį susidurti su savo tikrove. O kadangi bet kokiu atveju stengiamasi to išvengti, visada atrandama kažkokia veikla, užpildanti laiką, skirtą akistatai su savimi. Taip ir laisvalaikis tampa stresu.
Nuo sugebėjimo atsipalaiduoti priklauso mūsų kasdienė savijauta. Žmogus, kurio kūnas yra įsitempęs, jaučia ir psichologinę įtampą, nukenčia ir jo santykiai su aplinkiniais. Nuolatinėje įtampoje gyventi neįmanoma, todėl nuolat siekiame atsipalaidavimo. Tai, ką asmuo mato savo aplinkoje, nuo menkiausios detalės iki plačiausios panoramos ─ tai ir yra tas asmuo. Juntama realybė yra sielos veidrodis.
Jei ieškome šventės džiaugsmo tik išorėje (per daiktus ar kūno malonumus), tuomet visada būsime priklausomi nuo tų išorinių sąlygų, kurios suteikia trumpalaikę džiaugsmo iliuziją. Priklausomybė nuo tokių išorinių veiksnių atima vidinę pusiausvyrą. Tikrasis džiaugsmas visada yra mumyse, jo negalima sukelti dirbtinai, jį galime tik atverti ir pajusti. Todėl sugrįžti į džiaugsmo būseną galime pirmiausiai atsisakę negatyvių minčių. Net jei šią akimirką gyvenime kažkas vyksta ne taip, kaip jūsų manymu, turėtų būti – suvokime, kad niūrios mintys situacijos neišsprendžia, jas turime spręsti mes patys.
Švęskime šventes kaip vaikai, spindinčiomis akimis ir atvira širdimi, juk džiaugsmas – natūrali žmogaus būsena. Dalinkimės šiuo džiaugsmu su kitais, tai ir yra tikroji švenčių esmė, prasidedanti kiekvieno viduje, kur mes bebūtume.
Prasmingų švenčių Jums linki
Kristina Grigalavičienė,
Londonas
(Straipsnis pirmą kartą skelbtas žurnale „Europlius” Nr.12, 2013)