Technologija
0 (0)

„Tai” yra galia, kuri sukuria technologiją, kažkas neapibrėžta, tačiau nežmoniška, be gyvybės, mechaniška, aklas siaubūnas, mirties jėga. Jie sprunka nuo kažkokio siaubo, bet žino, kad niekur nepabėgs. Gal šiek tiek perdedu, tačiau kalbant ne taip emocingai ir netaikant griežtų rėmų, iš esmės taip ir yra. Kažkur yra žmonių, kurie tai supranta ir valdo, tačiau jie yra specialistai, o pastarieji, aiškindami ką daro, ima šnekėti ne žmonių kalba.

technologija

Tai visokios negirdėtų išmonių detalės bei jų sąveikos, kurios netampa aiškesnės, kad ir kiek dažnai apie jas girdėtum. Ir jų kūriniai, jų siaubūnai ryja žemę ir teršia orą bei ežerus, ir niekaip negali jiems pasipriešinti, ir vargu ar yra kur nuo jų pasislėpti.

Nesunku išsiugdyti šitokį požiūrį. Pasivaikštai po didmiesčio pramoninį kvartalą ir žiū, štai ji – technologija. Ją supa aukštos tvoros, apvyniotos spygliuota viela, užrakinti vartai, ženklai, skelbiantys PAŠALINIAMS ĮEITI DRAUDŽIAMA, o už viso to dunkso slogūs ir nykūs pastatai iš metalo ir plytų, kurių paskirtis neaiški, kurių valdovų niekad nepamatysi. Nežinai nei kam visa tai, nei kodėl, ir niekas tau nepaaiškins; pasijunti svetimas ir pašalinis, užklydęs į nepažįstamą kraštą.

Tie, kam visa tai priklauso ir kas čia viską supranta, tavęs nepageidauja. Visa ši technologija tave pavertė svetimu savo gimtojoje šalyje. Jau pats jos pavidalas, kontūrai, slėpiningumas skelbia: „Pasišalink.” Aišku, kažkaip galima ir paaiškinti, kas čia daroma – neabejotinai tam tikru šalutiniu būdu pagelbsti žmonijai, tačiau viso to nepamatai. Pastebi tik ženklus: PAŠALINIAMS ĮEITI DRAUDŽIAMA, SAUGOMA TERITORIJA ir nieko, kas tarnautų žmonėms, tiktai mažieji žmogeliai kaip skruzdės tarnauja tiems keistiems nesuvokiamiems statiniams.

Ir pagalvoji, jeigu net ir būtumei viso to dalis, jeigu net ir nepašalinis, būtum tik dar viena skruzdelė, plušanti šiuose statiniuose. Taigi jausmas, kurį išsineši, yra priešiškas…

Daugelis kitų elgiasi, kaip jiems diktuoja jausmai ir nieko nemėgdžioja, ir daugybės žmonių natūralūs jausmai yra šiuo atžvilgiu labai panašūs; pasižiūrėjęs į juos apibendrintai, kaip vertina žurnalistai, susidarai įspūdį, kad čia kažkoks masinis judėjimas, ištisa antitechninė kairioji jėga, sukylanti nežinia iš kur, beskelbdama: „Šalin technologiją!Steikite ją kur nors kitur. Tik ne čia.”

Šį sąjūdį vis dar varžo plonytėlis logikos siūlas, esą be fabrikų nebus darbo nei padoresnio gyvenimo. Bet žmonėse kartais subręsta stipresnės už logiką jėgos. Šitaip būdavo visados, ir jeigu stiprės ši neapykanta technikai, siūlas gali nutrūkti.

Etiketės „bitnikai” arba „hipiai” buvo prisegamos žmonėms, sukylantiems prieš technologiją, prieš sistemas, tos etiketės bus klijuojamos ir toliau. Bet individo minios žmogumi nepaversi vien tik nusikalęs parankų žodelį masėms įvardyti.

Džonas ir Silvija, nėra miniažmogiai, taip pat minios žmonėmis nėra ir daugelis kitų, gyvenančių kaip jie. Jie kaip tik sukilo prieš gyvenimą, verčiantį ištirpti minioje. Jie jaučia: technika yra toji jėga, kuri juos paverčia masėmis, ir jiems tai nepatinka. Lig šiolei tai vien tik nevalingas pasipriešinimas, pabėgimas į kaimą, ar panašiai, bet vargu ar tik taip ir bus.

Ištrauka:
Robert M. Pirsig (2006). „Dzenas ir motociklo priežiūros menas: vertybių tyrinėjimas”. 23-25 psl.

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.