Aukščiausia rūšis
Evoliucija pakeitė žmogų, jo aplinką, buitį. Techninis progresas suteikė galimybę nepriklausyti nuo vietos ar laiko, greitai ir saugiai keliauti, tačiau buvę socialiniai konstruktai – kastos, luomai, klasės, klanai ir visa kita hierarchija išliko. Žmonija užkariavo kosmosą, sukūrė daug įvairių naujų ir įdomių veiklų, tačiau iki šiol ieško skirtybių, o ne bendrybių. Kuo pagrįstas šis fenomenas? Iš kur kyla noras grupuotis į savus ir svetimus?
Kai perkame maistą ar kitus gaminius – ieškome užrašo, patvirtinančio kokybę. Garantu gali būti įžymus gamintojas ir jo reputacija, reikšmingų žmonių rekomendacijos, autoritetų nuomonė.
Nebyliu maisto prekių garantu tarnauja užrašas – „Aukščiausia rūšis”. Tiesa pasakius, niekada iš tikrųjų nežinome ar užrašas atitinka deklaruojamą kokybę, juk paryškintas tekstas etiketėje – „Išskirtinis gaminys“ ar nominacija YYY tarptautinėje parodoje tėra tik tekstas, sukurtas žmogaus, o galbūt tai tik reklaminis šūkis (produktų „Be jokių E“ tyrimai kažkiek atvėrė gamintojų ir vartotojų kokybės traktavimo skirtumus). Na… Didesniam gamintojui organizuoti tarptautinį renginį – nėra problemų. Pakviečiami konkurentai iš kelių artimiausių šalių ir pagal į renginį investuotą lėšų dydį jie (pvz. visi trys) pasiskiria sau tris prizines vietas ir… voila – gaminys N yra tarptautinio konkurso prizininkas. Jeigu dalyvių daugiau negu trys – kitiem tenka prizai „Metų naujovė“, „Publikos simpatijos“, „Už ilgametį indėlį į..“, na… ir taip toliau. Nuolat kyla klausimai „Ar aukšta kaina suponuoja tokia pat kokybę? Ar kokybė pagal nutylėjimą negali būti pigi?“. Taigi, premium klasės gaminiai sukuriami. O kaipgi su žmogum? Kas jį priskiria premium klasei?
Nuo gimimo, įtakoti pasakų apie nugalimą blogį norime būti nugalėtojais. Nugalėtojams rengia sutikimus, tiesia raudoną kilimą, rodo per TV, publikuoja žurnale „Žmonės“. Žmonės, kaip sakė mano NLP treneris – tik ten, žurnale. O kas gi tie kurie žurnalą skaito, bet į jį nepapuola? Pats pavadinimas pasako… Nežiūrint į tai – žmonėmis norime būti visi. Trokštame, kad mūsų reikšmingą veiklą įamžintų mūsų vardu pavadinta gatvė, na… mokykla… Ok, auditorija gimtojoje Alma Mater. Beje, pastarąją nominaciją, esu girdėjęs, galima įsigyti paaukojus šiek tiek lėšų mokymo įstaigos reikmėms. Bet reikia paaukoti. O jei finansinis kapitalas riboja, o kultūrinis, indėliu į mokslą nesukauptas? Ką daryti tuomet? Kaip tuomet realizuoti pripažinimo poreikį? Atkąsto obuolio kasta? Tačiau šis triukas veikia tik jaunesniojo amžiaus grupėje, o suaugus to jau nebepakanka, reikia demonstruoti kitus sėkmės ir gerovės elementus. Tačiau jei jų nėra arba jie nėra subtiliai subtilūs ir išskirtiniai? Jei vartojimo, laisvalaikio, valdžios, išsilavinimo atributai tokie kaip pas daugumą ir nėra išsvajotos gerovės indikatoriai? Kaip save priskirti aukščiausiai rūšiai?
Kultūrinio ir finansinio kapitalo trūkumą galima kompensuoti socialiniu. Paprasčiausias būdas įsilieti į grupę ir joje išsiskirti. Tapti grupės vidinių ribų sergėtoju. Rėkti garsiau už kitus, pulti nepriklausančius grupei narius. Grupė – gerai. Grupė garantuoja stabilią auditoriją. O dėmesys – tai ne visiems atitenkantis išteklius. Grupė juo aprūpina. Dažniausiai tokiam žmogui nesvarbu pačios grupės vertybės ir siekiai, svarbu, kad dėmesys užtikrintas. Tiesiog reikia laiku ir garsiai deklaruoti grupės principus, o jei grupė iširs, pvz. lyderį/ę pasodins ar kaip kitaip apribos teisę į valdžią – galima šlietis prie kitos grupės. Ir jau ten rėkti, kad Lietuva išemigravo, šalį valdo klanas (beje, žodis „klanas“ turi neregėtą galią, jau keli metai Lietuvoje šis abstraktus žodis vienija pripažinimo poreikio siekiančius ir finansinio ar kultūrinio kapitalo stokojančius asmenis), progresinių mokesčių pagalba reikia įtvirtinti socialinę lygybę. Pastarasis eskaluojamas šūkis yra itin žiaurus, netgi žiauresnis už beveik visos šalies gyventojų priskirimą siaubingam klanui. Su klanu, anksčiau ar vėliau išsiaiškins teismai, o vat su socialine lygybe… Nesu ekonomistas, bet mano manymu progresiniai mokesčiai Lietuvoje egzistuoja seniai. Žmogus, uždirbantis 10 kartų daugiau sumoka 10 kartų daugiau GPM. Tad noras atimti ir padalinti yra noras įsitvirtinti kitų žmonių sąskaitą. Noras, kuris neskatina kurti, tobulėti, siekti, uždirbti daugiau (nes jei siektų uždirbti daugiau – nerėktų, kad iš uždirbančių daugiau reikia atimti, kas gi pjaus šaka ant kurios..?).
Toks jausmas, kad mus nori sugražinti į kažkokią baisią haliucinaciją, kuri truko kelis dešimtmečius. Norima sužlugdyti iniciatyvą siekti, vystytis. Manding, jei pats negali tapti išskirtiniu, aukščiausios rūšies ar aukščiausios lygos atstovu – sumažink kartelę kitus paversdamas savo nesėkmių ar tinginystės sponsoriumi. Kuriame naują Lietuvą – statistų korporaciją. Principą „man gerai, kai tau blogai“ psichologai vadina neuroze. Taigi, apie kokį socialinį teisingumą kalbame? 22 metus vis negalime būti viena tauta. Prisimename tai tik per sporto varžybas ir tai trumpam.
Etapą „atimti ir padalinti“ jau praėjome, vargu bau ar yra šeima, kuri nuo jo nenukentėjo. Galbūt, verta paklausti savęs „kaip aš pats galiu realizuoti save, palypėti socialiniais laiptais nelaukdamas kol kažkas kažką iš kažko atims ir numes man kąsnį?“. Verta nuolat prisiminti, kad dalinantys kąsnius patys atostogavo išskirtinėse sanatorijose, pirko prekes spec. parduotuvėse, girtuokliavo ir visada pasiryžusias komjaunuoles glamžė pirtelėse. Socialinę utopiją aprašė Orvelas, tad siūlau perskaityti „Gyvulių ūkį“, jei kas dar neskaitė arba pamiršo, kad po sutarimo „Visi lygūs“ atsiranda prierašas „…bet kai kurie lygesni“. Negali būti visi lygus. Nereikia būti visiems lygiais ir esant nelygybei nebūtinai reikia ieškoti skirtybių. Taisyklė paprasta: „kas nori turėti daugiau – dirba daugiau“. Viskas sąžininga. Jei kažkas nenori vargintis – tuomet taip, gyvenimas brangus. Tačiau, jei sąvoką „šildymas per brangus“ pakeisime sąvoka „ne šildymas per brangus, o aš uždirbu per mažai“ jau pajudėsime teigiamų pokyčių link.
Pozityvus mąstymas gali būti nacionaline, jungiančia idėja, o stiklinė visada gali būti pusiau pilna. Tuomet gal ir nesiplėšysime bet kokia kaina į aukščiausią lygą, nepavydėsime kaimynui, kad jo butas keliais m2 didesnis, nebandysime atimti, o bandysime sukurti. Visų pirma – sukurti save sau.
Parengė:
Šarūnas Mačiulis
www.mediator.lt