Tipažams ir „etiketėms“ – ne!

Mokyklose ir universitetuose, populiariosios psichologijos brošiūruose ir, tiesiog, mūsų pokalbiuose nuolat šmėsžioja žodžiai „melancholikas“, „flegmatikas“, „cholerikas“ ir t.t. Taip mėgstame skirstyti ir lipdyti etiketes, kad lengva ranka kolegai tariame „na, tu ir flegma“ arba žmonai papriekaištaujame:: „Isterikė! Na, bet tavo amžinai choleriškam charakteriui tai būdinga!“

Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Agnė Grušauskaitė siūlo nepamiršti, kad žmogus, kaip ir visas gyvenimas – labai įvairiapusiškas. Tad vertindami save ir aplinkinius pro pamėgtąją tipažę prizmę, apribojame savo mąstymą.

Kaip lengva manyti, kad štai, – akimirka, kita, ir jau žinome, kas yra prieš mus esantis žmogus. Deja, deja, darydami tokias skubotas ir paprastas išvadas, rizikuojame smarkiai suklysti. Kiekvienas žmogus gali elgtis skirtingai, – sykį, kaip melancholikas, kitą kartą – kaip karštakošis cholerikas. Tai priklauso nuo daugybės dalykų: nuotaikos, gyvenimo aplinkybių, kompanijos, savijautos ir t.t. Todėl neprisistatinėkime optimistais ar pesimistais, flegmatikais ar sangvinikais – visi šie tipai yra mūsų viduje, tik proporcijos, kuriomis pasireiškia jiems priskiriami bruožai, – skiriasi.

Nepamirškime, kad toks, anksčiau mėgtas klasifikavimas, nėra objektyvus, nes skirtingi žmonės mus mato skirtingai, vadinasi, jei vienam būsiu panašesnis į choleriką, kitam galiu atrodyti tiesiog aktyvus sangvinikas. O besimėtantiems „isterikų“ etikete reikėtų pamąstyti, ar taip jie neatsikrato atsakomybės už galbūt sukeltą reakciją ir nuvertintas kito žmogaus emocijas.

Tyrimai rodo, kad žmogus turi savo paties vaizdinį, susidedantį iš daugybės dalių: kokiu norėčiau save matyti, kokį mane mato kiti, ką iš tikrųjų apie save galvoju ir pan. Kai kurie autoriai, tyrinėjantys žmonių mąstymą, išskiria skirtingas jo rūšis: kritinį, pozityvų, negatyvų, apibendrinantį, perdėto optimizmo ar magiškąjį. Kritinio mąstymo žmogus stengiasi surinkti kuo daugiau informacijos, įvertinti viską, ką įmanoma, išlaikydamas įvairiapusį matymą ir taip priimti tinkamiausią sprendimą.

Šis mąstymas būdingesnis noro gilintis nestokojantiems žmonėms, gebantiems priimti tiek malonią, tiek nemalonią informaciją. Neigiamai mąstyti linkęs žmogus išsirankios iš gaunamos informacijos negatyvius momentus ir taip „surinkęs“ informaciją tarsi patvirtins jau anksčiau apie save ar kitus turėtą nuomonę. Be abejo, taip mąstant sunkiau priimti tinkamiausią sprendimą, nes vaizdinys vienpusis.

Pozityvaus mąstymo atstovai dažniau bet kurioje situacijoje siekia įžvelgti pliusus – kuo konkretus dalykas gali būti man naudingas, ką gero duos patirtis. Tuo tarpu, kai mąstant apibendrintai priimama ir negatyvi, ir pozityvi informacija. Ankstesnių patirčių ir šios informacijos pagrindu daromi dideli apibendrinimai, dažnai „linkstantys“ arba į pozityvų, arba į negatyvų. Tam tikrose situacijose žmogus gali mąstyti neadekvačiai.

Tarkim, sužinojęs apie mirtiną ligą ar pavojų, juoktis, šypsotis, sakys, kad viskas bus gerai ir t.t. Tai vadinamasis perdėto optimizmo mąstymas. Jį išprovokuoti gali ir stresas, ar stiprūs emociniai sukrėtimai. Daugeliui mūsų būdinga ir kažkokia magiškojo mąstymo dalis. Taip mąstant vadovaujamasi ne loginiais ryšiais, bet nuojautomis, paties sugalvotais, ar kitų lemtingais laikomais ženklais, pavyzdžiui: „Jei eidamas gatve suskaičiuosiu devynis mėlynus automobilius, egzaminą išlaikysiu puikiai, jei ne – susimausiu.“

Atitrūkusiam nuo realybės magiškajam mąstymui priskiriamas ir tikėjimas horoskopais. Tiesa, nebūtinai vienas ar kitas mąstymo būdas mums kenkia. Tarkim, magiškasis mąstymas praplečia įprastą kasdienybę, daro ją įdomesnia. Anot psichologų, negerai, jei toks mąstymas dominuoja, nes toks žmogus negali pats priimti efektyvių sprendimų, gali tapti priklausomas nuo mistinių ženklų ar kitų žmonių.

Daugiausiai aspektų ir argumentų aprėpiame mąstydami kritiškai, todėl šis būdas laikomas efektyviausiu. Joks žmogus nemąsto tik kažkuriuo vienu būdu. Tam tikroje situacijoje Jonas mąstys pozityviau, kitoje – negatyviau, o trečioje bus nusiteikęs kritiškai.

Mąstymo būdų pažinimas naudingas tuo, kad kuo daugiau žinome apie save ir kitus, tuo lengviau randame įvairių problemų sprendimo būdus. Būtent todėl verta vystyti visas savo savybes: intuiciją, kritinį mąstymą, pozityvias įžvalgas, o ne įtikėjus kažkieno kito ar savo paties prikabinta etikete, ja dangstytis: „Aš esu toks ir viskas!“ Žmogus turi daugybę savybių. Kuo jis kūrybiškesnis, tuo labiau stengiasi pažinti žmones ir save. Iki šiol populiaru žmones vertinti pagal tai, kiek jie melancholiški, pesimistiški ar optimistiški. Bet iš tiesų, yra daug svarbesnių bruožų ar vertinimo kriterijų. Tos svarbiosios savybės būdingos tik žmogui.

Todėl paklauskite savęs, kiek esu švelnus ar užjaučiantis? Kiek egocentriškas ar sugebenatis suprasti kitą, jausti jį? Ar esu tolerantiškas? Kiek moku būti suprantamas kitiems? Kiek aš suprantu kitus? Kiek esu aktyvus ar pasyvus, rodau iniciatyvos ar laukiu jos iš kitų? Ar aš energingas? Kiek esu agresyvus ar bambeklis? Ką duodu kitiems? Mūsų turtingas ir įvairalypis vidus reikalauja nors retkarčiais padaryti „reviziją“ – pasitikrinti, koks aš. Sau ir kitiems. Nes svarbu ne tik, kaip pats save įsivaizduoju, bet ir ką, žiūrėdami į mane, mato aplinkiniai.

Šaltinis: vppc.lt