Triatlonininkas metė sceną ir tapo specialiuoju pedagogu

Triatlonininkas, ultramaratonų, „Geležinio žmogaus“ („IronMan“) varžybų dalyvis, renginių vedėjas Arnas Šimonis pasirinko kardinaliai kitą gyvenimo kelią – jis atsisakė karjeros ir tapo specialiuoju pedagogu, logopedu. Sprendimą paskatino ne tik vidinis nerimas dėl prasmės, bet ir asmeninė situacija – su žmona įsivaikintas kūdikis, kuriam reikėjo ypatingos pagalbos. Šiandien Arnas padeda vaikams, turintiems raidos iššūkių, o savo pavyzdžiu įrodo, kad netikėti gyvenimo posūkiai gali tapti prasmingiausiais.

Kai sprendimas tampa dovana

Sprendimą tapti tėvais Arnas ir jo žmona Daiva priėmė sąmoningai – jie pasirinko įsivaikinti vaiką. Tai apgalvotas, atsakingas ir vertybinis žingsnis: „Daug niekam nereikalingų vaikų pasaulyje ir mes nusprendėme, kad bent vienu gali būti mažiau. Aš pats gyvenau labai aktyvų gyvenimą, tekdavo nemiegoti naktimis ir turėjau baimių, ar toks mano gyvenimo būdas neatsilieptų būsimam vaisiui. Tad sprendimas įsivaikinti panaikino visas mūsų baimes. Mes baigėme privalomus 10 savaičių pozityvios tėvystės kursus, kurie tik sustiprino apsisprendimą.“

„Po tų kursų mums jau nebekilo klausimų, juose supažindino su situacija, kiek yra šeimos neturinčių vaikų, sužinojome ir kokios pasekmės, jeigu jų niekas neįsivaikina. Įdomus aspektas, kad įsivaikinant valstybė leidžia gana tiksliai apibūdinti, kokį vaiką norėtum įsivaikinti: nurodyti amžių, lytį, netgi akių spalvą. Pasirodo, jog tai yra psichologiškai labai svarbu tiems žmonėms, kurie yra netekę savo vaiko, kad įvaikintasis būtų kuo panašesnis į prarastąjį. Mes daug pageidavimų tikrai neturėjome, gal vienintelį, kad amžius būtų iki vienerių metų. Tai buvo svarbu ir dėl to, kad dar spėtume pasinaudoti tėvystės/motinystės atostogomis, kurias valstybė suteikia iki kol vaikui sueina 2 metai. Jos užtikrino galimybę geriau pažinti vaiką, priprasti vieniems prie kitų ir užmegzti ryšį“, – pasakoja pašnekovas.

Netrukus po sprendimo įsivaikinti, Arnas su žmona sulaukė žinios iš Klaipėdos – mėnesio kūdikiui reikėjo šeimos. Šiandien Arno sūnui jau septyneri. Pasak Arno, augdamas jis patyrė ne vieną iššūkį, labai vėlavo jo kalba, buvo sunku sukaupti dėmesį. Jis dar negimęs patyrė didelius išbandymus, nes jo biologinė mama būdama nėščia vartojo ir alkoholį, ir narkotikus, buvo infekuota ŽIV, reikėjo pasidaryti tyrimus, ar vaikas yra sveikas, tad labai tikėtina, kad visa tai atsiliepė vaiko raidai.

Batsiuvys su batais

Ieškodami pagalbos sūnui darželyje – auklėtojo padėjėjo, specialiojo pedagogo, logopedo – Arnas ir jo žmona susidūrė su skaudžia realybe: tokių specialistų Lietuvoje labai trūksta. Tuo pačiu metu vyras suprato, kad pats išsisėmė: renginių vedėjo darbas ne tik nebedžiugino, bet net kėlė pasipiktinimą, o kasdienybėje vis dažniau lydėjo jausmas, kad jis nelaimingas. Tada jo žmonai atėjo į galvą mintis pasiūlyti jam rinktis visai kitą profesinį kelią: „Gal tu eik mokyti vaikų…“ Ir taip vieną dieną Arnui vežant sūnų į darželį ir per radiją išgirdus reportažą, kad Vilniuje trūksta 100 specialiųjų pedagogų, kažkiek logopedų, tada jis ir pagalvojo, kad „Gerai, padarysiu taip, kad trūktų vienu mažiau.“

Arnas įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademiją mokytis specialiosios pedagogikos – logopedijos ir pasakoja, jog studijos buvo labai motyvuojančios. „Kai stojau, tai mano supratimas apie logopedo darbą buvo gana paprastas: mokysiu vaikus tarti sudėtingus garsus: r, š, o pradėjęs mokytis, pamačiau, kad per negalios prizmę į viską žiūrima labai jautriai ir giliai. Pamenu, pirmame kurse reikėjo atlikti praktiką, tuo metu ruošiausi savo pirmajam ultratriatlonui – „Geležinio žmogaus“ varžyboms, turėjau labai daug treniruočių, eidavau į mokyklą atlikti praktikos galvodamas, koks esu stiprus, „geležinis“, bet pabuvęs 4 val. su vaikais, pasijusdavau visiškai išsunktas, norėdavosi eiti ir pamiegoti. Visa ta „geležis“ kažkur išgaruodavo, bet atsikėlęs aš ir vėl norėdavau grįžti pas tuos pačius vaikus“, – sako Arnas.

Arnas pasakoja, kad studijuodamas greitai pajuto, kad negalės pasakyti „ne“ nė vienam vaikui: „Kad eisiu dirbti su vaikais, kurie galbūt niekada ir neprakalbės mums įprasta tradicine kalba. Gal tai ir lėmė, jog gana greitai atsidūriau būtent tokius vaikus auginančių tėvų bendruomenėje. Vasarą savanoriavau „Lietaus vaikų“ stovykloje, kur vienoje erdvėje buvo daug šeimų, auginančių sudėtingų autizmo atvejų vaikus. Ta stovykla labai mane paveikė, nes savo akimis pamačiau, kokios stiprios tos šeimos, kokie stiprūs ne tik tėvai, bet ir vaikai. Ir kaip tinkamoje aplinkoje tos negalios tiesiog pradingsta.“

Jokių išankstinių nuostatų

Arnas sako, kad niekada nedirba su sutrikimu ar su diagnoze, jis dirba su vaiku. Ir, laukdamas pirmojo vizito, niekada neturi išankstinio nusistatymo prieš jokį vaiką: „Kiekvienam vaikui atėjus, aš ieškau su juo ryšio ir kol kas dar nebuvo atvejų, kad to ryšio nerasčiau. Ruošdamasis pirmajam susitikimui, įprastai išsiunčiu tėvams anketą, kurią paprašau užpildyti. Vis tik sudėtingais atvejais tėvai neužpildo tos anketos, greičiausiai todėl, jog bijo, kad ją perskaitęs specialistas atsisakys padėti jų vaikui arba susidarys išankstinę neigiamą nuomonę.“

Prisimindamas laiką, kai ėjo užrašyti savo sūnaus į mokyklą, Arnas sako jautęsis taip pat nedrąsiai – su savimi turėjo Pedagoginės psichologinės tarnybos išvadą, kurioje nurodyta: dideli specialieji ugdymosi poreikiai: „Ėjau į pokalbį privačioje mokykloje, kurioje dabar ir dirbu, man irgi buvo baisu, kad jie pamatys šitą išvadą ir nenorės priimti mano vaiko. Todėl savo darbe sąmoningai pirmiausia siekiu pažinti patį vaiką, o ne jo istoriją, kurti santykį nuo nulio, o ne klausyti pasakojimo, kaip su vaiku sekėsi ar nesisekė dirbti kitiems specialistams.“

Arnas pripažįsta, kad jo sūnui Jonui mokykloje tenka susidurti su nemenkais iššūkiais – nors diagnozė dar nenustatyta, jau pastebimi autizmui ir ADHD būdingi požymiai. Kasdienis darbas namuose, logopedinės pratybos ir palaikymas padeda valdyti situaciją. „Džiaugiuosi, kad mes atradome mokyklą, kur ir administracija, ir pedagogai supranta situaciją, ir ne tik mūsų. Sūnaus raidai stipriai padėjo tai, kad buvo įveiktas kalbos barjeras, o ateities stipriai neplanuojame – svarbiausia, kad sūnus išmoktų ieškoti, klysti ir eiti savo keliu. Esu įsitikinęs, kad vaikui būtina laisvė. O mūsų vaidmuo turėtų būti eiti šalia, palaikant ir padedant.“

Parengta pagal Auksės Kontrimienės straipsnį „Lietaus vaikai“ žurnale.