Trys svajonės
5 (7)

Jannoon028 / Premium license

Gyveno kartą Žmogus. Ir turėjo jis tris svajones: dirbti gerai apmokamą darbą, vesti gražią ir gerą merginą ir tapti žinomu visame pasaulyje. Daug įvairiausių įvykių nutiko jo gyvenime…

Vieną šaltą žiemos rytą Žmogus skubėjo į pokalbį dėl darbo vienoje didelėje kompanijoje. Iki sustikimo buvo likusios 5 minutės, o jam dar reikėjo įveikti nemažą kelio atkarpą. Staiga prieš jį slystelėjo ir nukrito pagyvenęs vyriškis. Mūsų herojus žvilgtelėjo į parkritusį žmogų, nusprendė, kad tas, matyt, išgėręs, ir nuskubėjo tolyn. Taip, į pokalbį jis atvyko laiku. Deja, bet svajonių darbas atiteko kažkam kitam.

Vieną šiltą vasaros vakarą Žmogus vaikštinėjo miesto gatvėmis. Pamatęs gatvės artistų pasirodymą, jis stabtelėjo pasigrožėti reginiu. Žiūrovų buvo mažai, nors vaidinimas buvo linksmas ir įdomus. Pasibaigus vaidinimui, žmonės ėmė skirstytis. Mūsų Žmogus taip pat ruošėsi eiti namo, bet kažkas nedrąsiai palietė jo petį. Tai buvo pagrindinė spektaklio aktorė, vaidinusi senučiukę. Ji paklausė, ar jam patiko vaidinimas, kaip jis vertina aktorių darbą. Bet Žmogus nenorėjo veltis į šį pokalbį ir atsainiai nusisukęs nuėjo namo.

Vieną lietingą rudens vakarą po draugo gimtadienio jis skubėjo namo. Diena buvo sunki ir jis svajojo apie karštą vonią bei minkštus patalus. Staiga jis išgirdo tylią raudą. Verkė moteris. Ji sėdėjo ant suolelio visai šalia jo namų. Vieniša, be lietsargio ir tik lengvas paltukas dengė jos pečius. Pamačiusi mūsų herojų, moteris ėmė prašyti pagalbos. Kažkas blogo nutiko jos šeimoje ir jai reikėjo su kažkuo apie tai pasikalbėti. Žmogus susimąstė, bet jo mintyse iškilo jaukus namų vaizdas, tad burbtelėjęs, kad neturi laiko, nuskubėjo namo.

Žmogaus gyvenimas buvo nelaimingas. Ir vieną dieną jo širdis nustojo plakusi.

Patekęs į dangų, Žmogus susitiko su savo Angelu.

– Žinai, mano gyvenimas buvo visiškai nelaimingas ir nereikšmingas. Aš turėjau tik tris svajones ir nei viena iš jų neišsipildė…Ech, kaip gaila…

– Hm… drauge mano, aš padariau viską, kad tavo svajonės būtų įgyvendintos, bet tam man reikėjo tavo rankos, tavo akių ir tavo širdies.

– Apie ką tu kalbi?

– Prisimeni vyriškį, parkritusį po tavo kojomis šaltą žiemos rytą? Tas žmogus buvo įmonės, kurioje tu norėjai dirbti, savininkas. Ir tavęs laukė stulbinanti karjera. Viskas, ko iš tavęs reikėjo – ištiesti ranką…

O prisimeni senutę aktorę, vaidinusią spektaklyje, kuri tave užkalbino ir norėjo pabendrauti? Po kauke slėpėsi gražuolė, pamilusi tave iš pirmo žvilgsnio. Jūsų laukė laiminga ateitis, vaikai, negęstanti meilė. Viskas, ko iš tavęs tada reikėjo – atverti akis…

Ar prisimeni verkiančią vienišą moterį? Tą vakarą lijo ir ji buvo permirkusi nuo lietaus ir ašarų…Tai buvo garsi rašytoja. Tuo metu ji išgyveno krizę ir jai labai reikėjo paramos. Jeigu tu būtum sušildęs ją savo namuose, išklausęs ir palaikęs, ji būtų parašiusi knygą, kurioje papasakotų apie tave. Knyga išgarsėtų visame pasaulyje, o kartu su ja – ir tu būtum garsus, nes pirmame knygos puslapyje būtų įrašytas vardas to, kuris įkvėpė parašyti šį kūrinį. Ir viskas, ko reikėjo iš tavęs – pasidalinti maža savo širdies kibirkštim.

Tu buvai neatidus, mano drauge…

Parengė Ilona Tamošiūnienė | drasagyventi.lt

Įvertinkite!
[Balsavo: 7 Vidurkis: 5]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.