Užkeiktas miestas

Jaunas pirklys su karavanu atvyko į kažkokią nežinomą šalį ir vyresnysis karavano vedlys pasikvietė jį eitu kartu į rūmus, prisistatyti valdovui, bet perspėjo jokiu būdu nieko ten nevalgyti.

Jie išvydo baisų, bjaurių ir vargingų būtybių miestą, vienoje iš aikščių vyko teismas, akivaizdžiai žiaurus ir nesąžiningas. Viskas aplink buvo niekšiška, purvina, šlykštu ir siaubinga.

Pirkliai priėjo rūmus. Juos sutiko su vaišėmis. Jaunuolis pasijuto labai alkanas, tad nepaisydamas ankstesnio perspėjimo ir suvalgė gabalėlį pyrago.

Ir iškart viską pamatė naujoje šviesoje: rūmai puikūs, valdovas išmintingas ir dosnus, gyventojai gražūs ir malonūs, namai iš aukso. Ir jis pasiliko, kad ir kiek kitas karavano vedlys jo neprašė.

Galiausiai vyras tarė sau, kad vis tiek išgelbės jaunuolį, atneš jam vaistų, ir išgydys nuo burtų.

Po 15 metų klajonių jis grįžo į užkeiktą miestą. Savo draugą rado trobelėje su žmona-pabaisa ir dviem vaikais, kurie atrodė kaip pusiau kiaulė, pusiau katė, nemokėjo kalbėti, urzgė ir voliojosi savo išmatose.

Pirklys įpylė vaistų jaunesniajam draugui, o šis praregėjo ir pasibaisėjo. Ir jis pabėgo su vyresniuoju iš miesto. Ir įpusėjus keliui jis verkė iš sielvarto: „Negaliu gyventi be savo lieknos juodaplaukės žmonos, muzikantės, be jos švelnių dainų ir gražių šokių, be savo jaukių namų, be savo brangių vaikų, atsidėjimo karo mokslų studijoms! Be džiuginančių pokalbių su draugais ir linksmų vaišių mūsų valdovo rūmuose!

– Bet to nebuvo! Tai apgaulė, burtai! Tu sėdėjai trobelėje su pabaisa, o jūsų vaikai voliojosi mėšle ir graužė tavo kojas!
– Bet aš kitaip viską atsimenu! Mano akys ne taip! Žmona, vaikai, brangus miestas, aš ateinu pas jus!

Ir su šiais žodžiais jaunas vyras pabėgo atgal.