Vaikinas tikrai myli ar tik tempia laiką, kaip elgtis?0 (0)
Foto: Anita Peeples
Klausimas: Su vaikinu draugaujame pusantrų metų. Kartu negyvename arba galima sakyti, jog gyvename pusiau, tačiau praleidžiame daug laiko kartu (po kelias dienas ar savaites). Santykių pradžioje, kaip ir pas visus, viskas buvo tobula. Dėmesys iš jo pusės, gražūs žodžiai, apkabinimai ir pan. Vėliau, „drugeliams pilve“ nurimus, jis šiek tiek atšalo. Iš pradžių, teisinosi tuo, kad mokslai, diplominis, ir pan. Buvau ir esu supratinga. Pralaukiau tą etapą. Net nežinau, kur bėda. Esmė ta, jog iš jo elgesio matau, kad jam rūpiu, tačiau kartais, toks jausmas, kad jis būna su manimi tik dėl to, kad patogu, arba kad pripratęs…
Susipykus, kartą net pareiškė, jog nežino, ar myli mane kaip savo moterį, ar kaip draugę. Pašnekam apie apsigyvenimą kartu, keliones artimiausiu metu. Bet vis tiek, jausmas, kad aš jam nebeįdomi arba jis nuo manęs pavargo, neapleidžia. Klausiau jo šito. Sakė, kad jeigu jam būtų su manimi blogai – tiesiog nebūtume kartu, jog per tiek laiko turėjau suprast, kad jis nori būti su manimi. Kaip ir minėjau, kartais nesuprantu jo elgesio. Vieno konflikto metu, jis pareiškė, kad keisčiau savo tam tikras būdo savybes, kurios jam nepatinka, arba kitaip bus viskas baigta. Mane toks pareiškimas šokiravo. Juk šitą žmogų myliu, stengiuosi daryt viską, kad jam būtų su manimi gerai, kad būtų laimingas. Jo netekti, man būtų pasaulio pabaiga. Ir žinoma, aš stengiuos tas blogąsias savybes šalinti. Stengiuosi visomis jėgomis. Stengiuosi būti tokia, kokia buvau santykių pradžioje, kokia jam ir patikau (kalba eina apie elgesį ar būdo savybes).
Visu šiuo įtemtu laikotarpiu, tapau labai jautri. Vos pasako piktesnį žodį – puolu į ašaras. Vos apsipykstam – prisigalvoju, kad dabar jau viskas, skirsimės, negaliu susikaupti darbe, ašaros liejasi pačios. Ir viskas dėl to, jog man siaubingai skaudu, kad nežinau, ką iš tiesų tam žmogui reiškiu, ar jis būna su manimi tik dėl jam žinomų priežasčių. O jis man reiškia viską.
Per tą laikotarpį, kad mane myli, girdėjau tik santykių pradžioje. Visada tik aš pareiškiu, kad pasiilgau, kad myliu, kad jis man svarbus, rūpinuosi juo, pasidomiu, kaip sekėsi, kaip praėjo diena ir t.t. Iš jo pusės man to trūksta.
Taigi, iš vienos pusės, atrodo, kad turėčiau nerimauti dėl santykių, iš kitos – tam tikri jo veiksmai parodo, (arba man taip rodosi), kad viskas gerai. Ką daryt – neįsivaizduoju. Tiesiog norėčiau, kad pasikeistų dabartinė situacija. Ta nežinia, kaip yra viskas iš jo pusės, ir kaip bus toliau, mane tiesiog žudo. Visokeriopai. Ačiū. Diana
Komentaras: Sveika, Diana. Atrodo, esi situacijoje, kai nebeišeina sau meluoti, paneigti nemalonios realybės, nors vis dar iš paskutiniųjų nori tikėti, kad nėra taip, kaip tu jauti, ir trokšti toliau laikytis įsikibusi savo iliuzijos, kad jūsų santykiai yra geri, ir nieko bloga juose nevyksta, kad tau tik atrodo taip, kaip atrodo, o iš tikrųjų viskas yra gerai. Mano atsakymas tau gali būti nemalonus, pasirodyti žiaurus, o kai kurie teiginiai – tiesiog negailestingi, visgi geriau matyti realybę tokią, kokia ji yra, nei toliau meluoti, mulkinti ir apgaudinėti save. Kviečiu tave būti sąmoningai apie save, savo santykius ir gyvenimą.
Abejonės dėl draugo jausmų greičiausiai apninka ne veltui, šiaip sau paprastai nesivaidena, juolab, kad tam yra aiškių prielaidų: barnio metu draugas aiškiai pasakė, kad nežino, ar tave myli, taip pat – jog nori išsiskirti, jei tu nepasikeisi (o tu, ko gero, tikrai labai stipriai nepasikeisi), jis nepakankamai tavimi domisi, rūpinasi.
Manau, tu jauti, kad vaikinas nepriima tavęs tokios, kokia esi, kad tu tarsi turi būti kitokia, atitikti kažkokį idealą, galbūt tokį, kokį sukūrei jam jūsų bendravimo pradžioje, tokį, kad jam patiktumei. Taigi, sukūrei iliuziją apie save: kad esi geresnė nei esi iš tikrųjų. Tavo dabartiniai jausmai, mintys, būsena rodo, kad nesijauti rami, saugi, atsipalaidavusi, jūsų santykyje nėra laisvumo, lengvumo: tu dedi be galo daug pastangų, negali būti savimi, esi išsigandusi, bijai, kad jis tave paliks, verki dėl menkiausių nesklandumų, smulkmenų, neatitikimų šiame santykyje. Greičiausiai tu gyveni iliuzija, kurią susikūrei apie savo vaikiną: kad jis yra tobulas ir vienintelis tau tinkantis.
Didžiausia bėda, manau, yra tavo emocinė priklausomybė nuo savo draugo: rašai, kad jis yra tau visas gyvenimas, kad be jo negali gyventi, o jo netektis – gyvenimo pabaiga, nes jis tau yra – tiesiog visas pasaulis. Dabar esi prilipusi, įsikabinusi į savo vaikiną, tarsi neturėtumei savo gyvenimo. Tokie jausmai iš tiesų yra vaiko jausmai savo mamai, nes be mamos vaikas tikrai negali išgyventi. Mamos netektis yra pati didžiausia trauma jo gyvenime. Taigi, vaikui svarbiausia, kad tik ji būtų šalia ir jo nepaliktų, ir dėl to jis yra pasiruošęs padaryti viską, o apleistumo ir nereikalingumo baimė jam yra tolygi mirčiai.
Ko gero, tau labai trūko tos meilės, šilumos, artumo vaikystėje, galbūt iš reikšmingų tau artimųjų esi patyrusi atstūmimą, abejingumą, jauteisi emociškai apleista, nemylima? Kaip gi tu jauteisi su savo mama, tėvu? Galbūt dabar visus savo lūkesčius suprojektavai į savo draugą, t.y. kad giliai viduje lauki, kad jis patenkins visus iki šiol nepatenkintus tavo globos, rūpesčio, pripažinimo, meilės poreikius. Tau atrodo, kad tik su juo gali jaustis laiminga, nors iš tiesų taip su juo nesijauti. Nesijauti ir be jo…
Visgi laimės jausmas santykiuose įmanomas tik tada, kai laimingi jaučiasi abu žmonės juose, nepriklausomai nuo to, ar jie yra poroje, ar ne. Žinoma, visiškai natūralu, kad mes tikimės meilės iš savo mylimųjų, tačiau jie negali atstoti mums tėvų ir suteikti tos besąlyginės meilės, kurios mums taip trūko. Taigi, Diana, tavo jausmas, kad nesi pakankamai mylima, priimama, greičiausiai nėra visiškai be pagrindo, ir tu, esu tikra, tą giliai viduje gerai žinai. Ko gero tavo psichika, kad ir kaip tau būtų skaudu, kad ir kaip nesinorėtų to matyti, nebegali paneigti tų faktų, kurie liudija, kad nėra taip, kaip to nori tu.
Užburtas iliuzijų ratas
Greičiausiai tu ilgai idealizavai ir tebeidealizuoji savo vaikiną: taip kaip sukūrei jam iliuziją apie save, kuri dabar jau sklaidosi, nes realiai nelabai įmanoma tiek ilgai jos palaikyti (bendraujate jau pusantrų metų), taip pat susikūrei iliuziją apie jį, o to pasėkoje bandai minimizuoti ir racionalizuoti neatitikimus jūsų bendravime bei savo draugo trūkumus, pavyzdžiui, nors tau ir skaudu, kad jis nepaklausia, kaip jautiesi tu, kad nesirūpina tavimi taip, kaip rūpiniesi juo tu, t.y. nesijauti mylima, vis tiek galvoji, kad jį labai myli, o jis myli tave, ir be jo tavo gyvenimas nebeturėtų prasmės. Tai saviapgaulė ir melas sau, kurio tikslas bet kokia kaina išsaugoti ryšį ir nelikti vienai.
Visgi baime ir nuoskauda grįstas santykis negali būti meilė. Tai yra priklausomybė, įsikabinimas į kitą žmogų nesvarbu kokia kaina. Taigi, tokio beatodairiško prisirišimą valdo baimė, kad be to žmogaus neišgyvensiu. Visgi, kai mylime, galime būti ir atskirai, galime mylėti kitą iš tolo. Taigi, Diana, šiais savo santykiais, ko gero, bandai išvengti savo vaikystės skausmo, didžiulės emocinės tuštumos, vienatvės. Galbūt tau verta pagalvoti apie tai ir pradėti sąmoningėti bei spręsti savo vidines problemas?
Psichoterapeutė Ramune Pajuodyte-Milašienė / 15min.lt
psichoterapeutas.com | porosterapija.lt
Labai liūdna skaityti tokius laiškus… Labai liūdna dėl kito žmogaus neatsakingumo ir požiūrio į savo antrąją pusę. Pati ilgą laiką buvau panašiuose santykiuose (tiesa, trumpiau nei laiško autorė – jie truko šiek tiek daugiau nei pusę metų, o iš to laikotarpio dar keletą savaičių apskritai nebendravome). Suprantu, kaip tai sunku, tačiau turiu tik vieną patarimą – bėgti kuo greičiau ir kuo toliau. Pati keletą kartų bandžiau skirtis su tuometiniu draugu, bandėme palaikyti „draugiškus” santykius, tačiau galiausiai vėl pati likdavau įskaudinta.. Skaitydama laišką tiesiog jaučiausi, lyg čia mano rašyta – nuolat girdėdavau komentarus apie tam tikrus „netinkamus” savo būdo bruožus, apie tai, jog galbūt nesu „jo gyvenimo moteris” ir pan. Nors dėmesio ir komplimentų taip pat netrūkdavo, tačiau nuolat santykiuose jautėsi įtampa, tas „kažkas netaip” jausmas, nuolat galvodavau, kaip gi šį kartą praėjo kelionė/vakarienė ar tiesiog eilinis vakaras, ar viską padariau tinkamai, ar jam „įtikau”. Galiausiai pavargau nuo to… Tiesiog galiu pasakyti – jeigu santykiuose jautiesi blogai, ir kitas žmogus to nesupranta, nepriima ir neketina nieko keisti – iš to nieko gero nebus. Suprantu, jog šiandien atrodo, jog visas pasaulis sugrius, bet galiu patikinti – taip tikrai nebus. Taip, bus sunku, bus daug ašarų ir viso kito, bet ašarų juk ir dabar yra upės? Tikriausiai pati suprantu, jog kiekvieną kartą išgyveni „mini-išsiskyrimą”? Taigi kam daugybę kartų pergyventi tą patį jausmą? Sėkmės priimant teisingus sprendimus – linkiu suprasti, jog tik pati esi atsakinga u už savo gyvenimą ir sėkmingus santykius. Tavo draugas, matyt, nėra pakankamai atsakingas nei kažką keisti, nei tave paleisti, taigi pirmyn :)
Sveikos. Skaitau ir asaros akyse kaupias. Diana zinok, nesi tokia viena. Esu ir as, tokia pat kvaile, kuri negali be jo… Tik mano situacija tesiasi jau treji metai… Tas suknistas jausmas kai nezinai ar jisai nori su manimi buti ar myli…tiesiog veda is proto… Noreciau ir as istrukti is sios beprotybes ir pagaliau buti laiminga, bet viena taigi „prazusiu”… Tad sekmes Tau apsisprendziant. Mes galim.!
Merginos… man taip tęsėsi 3.5 metų… vis dar palaikome santykius… neaišku visai kokius, koks jų pagrindas, kartu esame kažkas, bet apskritai niekas vienas kitam… ir tik mano bėda, kad leidžiu sau nesirūpinti tinkamai savimi… žinau teisingą sprendimą — nutraukti šią, pastaruoju metu nė iš tolo nebe tokią didžiulę kankynę… Meilė sau yra mano raktas ir tokiu būdu pamažu stiprinu save, kaupiu meilę mažomis smulkmenomis į savo vidų, pamažu, kasdien nors po kruopelę pasidžiaugdama diena, padėkodama vakare už ją, gamindama sau kukurūzų blynu, gerdama skanią kavą jaukioje kavinėje.. Merginos, moterys .. tvirtybės Jums, ir kantrybės pamažu pamilstant save.. už net menkiausias smulkmenas, pirmiausia už atvirumą su savimi :)… tvirtybės Jums ir nebijokite būti pažeidžiamos… tai taip pat tvirtybė… dovanokite meilę sau ir rassis Jumyse nauja gyvybė — meilė… pasauliui ir sau :)
Skaitau straipsni ir komentarus. Buvau tokioje pacioje situacijoje pries metus – kartu isdraugavome 3 metus, taciau mano tuometinis draugas niekada nesijaute uztikrintas savo jausmais, nors visa kita buvo idealu. Visi tie metai man buvo kupini dvejoniu ir asaru. Turejau seniausiai priimti sprendima ir nustoti ‘aukotis’ vardan kazko ir, galiausiai, juk ne tokia buna laime. Viskas baigesi kai jis prisipazino, jog man buvo neistikimas su viena pazistama. Tuomet buvo labai sunku ypatingai suprasti, kad sis zmogus, galedamas pasirinkti, tave iskaudino. Dabar praejo metai ir viska matau gerokai aiskiau-taip pat ir tai, kad jam buvau patogi. Galiausiai, susipazinau su kitu vaikinu ir jis man kasdien irodo, kokie santykiai ir meile turi buti. Patikekit, isgyvensit visa tai, sulauksit palaikymo is seimos ir draugu ir busit stipresnes. Tikiu, kad lengviau priimti si sprendima paciai, nei laukti kol kas nors nutiks ir tai pasibaigs be jusu sprendimo.
Diana, jausmai, kupini abejonių, atsiranda ne šiaip sau, tik dažniausiai blokuojame mums nemalonius faktus ir atsisakome į juos pažvelgti racionaliai. Tavo aprašyti santykiai nėra normalūs, kadangi juose nėra harmonijos. Neretai nenoras paleisti žmogų žingsniuoja šalia vienatvės baimės. Bet negi geriau bet kaip, nei likti vienai? Sutinku, nei „bet kaip”, nei „likti vienai” nėra viliojančios perspektyvos. Ką gi daryti, Diana? Vienareikšmiško atsakymo nėra. Tačiau iš vyriškos pozicijos galiu teigti, kad vaikino akivaizdžiai netenkina dabartinė TU. Tokie santykiai jam patogūs, nes turi su kuo praleisti laiką, numalšinti lytinę aistrą, tačiau nėra tikras, ar myli tave, mat esi „kitokia”, nei pažinties pradžioj. Linkiu blaivaus proto, stiprybės, ir atmink, kad kuo stipriau laikysi žmogų prie savęs prievarta, tuo didesnio atoveiksmio sulauksi (tikėtina negatyvaus). Elementari užduotis vaikinui: bent trys priežastys, kodėl jūsų santykiai turėtų tęstis; bent trys vizijos jūsų bendros ateities. Lai pasuka galvą, nes priešingu atveju – prieš vėją nepapūsi…
Laisko autorei siulau paskaityt knyga „Kodel vyrai myli kales” ir „Kodel vyrai veda kales” taip pat „moteris visada teisi” (Schneider)
mielos moterys, guosdamos vieną kitą nieko nepakeisite, galbūt paguosite tą akimirką, bet nepakeisite kitų žmonių santykių.
nedarniuose, neharmoninguose santykiuose yra tik dvi išeitys, keisti save arba nutraukti santykius. nieko nedarant santykiai negerėja. internete apstu informacijos apie mokomuosius, pažintinius seminarus, patalpinta idomių vebinarų, naudingų straipsnių, įvairios literatūros ir mokomosios medžiagos apie santykius, emocijas. norint kokybiškesnių, harmoningų, idealių santykių, reikia pradėti keistis pačiam, plėsti savo požiūrį, pažinti save (savo vidinį vaiką), žinoti vyrų, moterų, vaikų psichologiją (būtent tai padeda labiau suprasti kitą asmenį).
sėkmės tobulėjant ir kuriant kokybiškus, darnius, harmoningus, idealius ir „tobulus” santykius.
pagarbiai
Viskas tinka ir man…
Santykiai tęsiasi 3 metus. Atrodo nesuprantu, kaip taip galėjo nutikti, nors gal ir pati kalta dėl to… Pradžia draugystės buvo ideali, tuomet ejo bendras laisvalaikis, gyvenimas kartu, sunkumų išbandymai, piršlybos. Po to jis viena dieną pareiškė, kad manęs nemyli, nelabai žino, ką reiškia tas jausmas. Buvo sunku klausyt, bet galvojom, kad čia kažkoks įsikalbėjimas ar kas. Po 2 metų draugystės, įvyko išsiskyrimas su pasakymu nemyliu tavęs. Tuomet galvojau, kad žmogui tikrai blogai, nes neturėjo nei draugų, nei jausmų bet kam, net mamai. Nusiunčiau pas psichologą, pradėjo po truputį pažinti pasaulį, susirado draugų, su jais bandė naikint tuštumos jausmą, matyt, bet tuo pačiu su manimi visad palaikė ryšius, leisdavo laiką, kol vieną protrūkio akimirką pasakė, kad būnam kartu, mes sutverti vienas kitam. Praėjus dar keturiems mėnesiams, mano kantrybė seko, nes žmogus susikoncentravo vien į save, o aš stengdavaus jam padėt. Kol galiausiai pasakiau, kad jis tikrai manęs nemyli, nes nėra nei vieno poelgio, kad atrodytų mylėtų, rūpintųsi ar pan. Jis taip ir pasakė, tikriausiai taip ir yra, nes nesupranta savęs, nežino, ką reiškia mylėt (nors patyręs SAKĖ tą jausmą gal prieš 10 metų). Dabar kažkoks blokas, nelabai žino, kaip galima kažkam kažką jausti. Išsiplėtimui ribų daug, tokių,kad pergyveno žmogus depresiją po grįžinimo iš užsienio į Lietuvą, ta kaita, mano tėvų reikalavimai tarsi būt tobuliems, kuriuos pats įsikalbėjo, draugų neturėjimas, aš tarsi buvau ramstis. Bet skaitant visas mintis čia, suprantu, kad tikrai jau viskas, nepradės jis staiga mylėt, kad ir koks mūsų smagus laisvalaikis, intelektualus pokalbiai ar pagarba vienas kitam. Jam laisvės troškimas ir koncentracija į save yra svarbiausia. Dėl manęs nieko:] Reikia laiko man tai suvokt, nes širdis sako, kaip galima būt su žmogum 3 metus, pirštis jam, jeigu jo nemyli.;]