Vaiko raida: kaip išugdyti savarankišką asmenybę?

Vaikas gimsta norėdamas – valgyti, miegoti, tuštintis, sausumo po užpakaliu, šilumos, įdomumo ir t.t. Maži vaikai – maži norai, maži ir tėvų rūpesčiai, dideli vaikai – dideli norai, atitinkamai didesni ir tėvų vargai.

Augant vaikui tėvai vis aiškiau išgyvena norą, kad vaikas būtų ne tik sveikas, turintis apetitą, bet ir geras. Sąvoka „geras” apima tris gana konkrečius dalykus:

  • Mokėjimą palaukti – kol mama ar tėtis pakeis sauskelnes, paruoš maistą, aprengs, nupirks žaislą, pakalbės telefonu ir t.t.
  • Mokėjimą susilaikyti nuo nepageidaujamo elgesio – nesišlapinti į kelnes, netraukti daiktų iš spintelių, nelipti į balas, nerėkauti, nesimušti, nekišti pirštų kur nereikia ir t.t.
  • Mokėjimą įvairius dalykus padaryti pačiam – valgyti su šaukštu, pasiprašyti ant puoduko, apsirengti, užsirišti batus, pasisveikinti, padėkoti, susitvarkyti žaislus ir t.t.

Visų šių trijų dalykų bendras vardiklis savireguliacija – tai žmogaus mokėjimas stebėti savo mintis, jausmus ir elgesį bei juos koreguoti pagal savo tikslus ir situacijos keliamus reikalavimus.

Savireguliacijos pagrindas – dėmesys. Elementariausia dėmesio apraiška yra budrumas, t.y. pajėgumas tam tikrą laiką nemiegoti. Tai moka ir ką tik gimęs kūdikis. Gana greitai atsiranda ir  kitas dėmesio elementas – orientacija į stimulą. Tai yra vienas iš pirmųjų dalykų, ko naujagimis išmoksta.

Apie trečią gyvenimo mėnesį atsiranda pirmas savireguliacijos įgūdis – jei kažkas vaikui nepatinka, to jam yra per daug, jis išmoksta nukreipti dėmesį kitur – nusukti žvilgsnį ar galvą – ir taip tos nepageidaujamos stimuliacijos bent trumpam išvengti. Tai suteikia tėvams naujų galimybių. Iki 3 mėnesių efektyviausia raminimo priemonė buvo paimti ant rankų, o dabar tiesiog pakanka nukreipti kūdikio dėmesį į kitą dalyką (Berger ir kit., 2007).

Apie 9 mėnesį vaikas pradeda reaguoti į išorinę kontrolę – iš pradžių tampa pajėgus įvykdyti neigiamus nurodymus („neliesk”, „neimk”), o paskui ir teigiamus („paimk”). Tai reiškia, kad iki to laiko vaiko apibūdinimas kaip „klauso-neklauso” yra beprasmis, nes vaikas dar nepajėgus suprasti ko iš jo norima.

Baigiantis pirmiesiems gyvenimo metams pradeda vystytis vaiko kalba. Kalbos vystymasis yra labai individualus procesas, tad progresuoja skirtingai. Vystantis kalbai atsiranda dar vienas svarbus savireguliacijai elementas – savimonė.

Paprasčiausia vaiko savimonės apraiška – savęs atpažinimas veidrodyje, pastebima vaikui esant maždaug 1,5 metų amžiaus. Maždaug tuo pat metu vaikas pradeda po truputį atskirti savo daiktus nuo kitų žmonių daiktų, suprasti, kad kai kurie jo veiksmai gali patikti arba nepatikti kitiems žmonėms. Iš suaugusiųjų gaunamų vertinimų formuojasi vertinamasis savimonės aspektas – savigarba.

Sulaukęs maždaug 2-2,5 metų amžiaus vaikas tampa pajėgus susilaikyti nuo suaugusiems nepageidaujamo elgesio, net jei jam pačiam ir norisi tai daryti (Carlson, 2005).

Trejų metų vaikai jau gali sutelkti dėmesį į vieną daikto charakteristiką ir ignoruoti kitas, pavyzdžiui, surušiuoti daiktus pagal vieną spalvą. Šis gebėjimas valingai kontroliuoti savo dėmesį sudaro prielaidas tolesniam savireguliacijos vystymuisi. Apie 5 gyvenimo metus vaikas gali išmokti naudoti taisykles ir planus elgesiui reguliuoti.

Jei tėvai nori, kad penkiametis realiai išmoktų laikytis taisyklių, jas turi formuluoti ir mokyti vaiką jų laikytis. Jei vaikas gyvena aplinkoje, kur jam leidžiama viskas arba kur reikalavimai priklauso nuo chaotiškos tėvų nuotaikos, laikytis taisyklių jis gali neišmokti ir daug ilgiau.

Gebėjimo laikytis taisyklių vystymąsi skatina ir vaiko buvimas grupėje. Nuolatinis bendravimas su daugeliu vaikų ir su tuo susijusi bendra veikla, neišvengiami konfliktai ir jų sprendimų paieška padeda vaikui suprasti taisyklių būtinybę, išmoko jas kurti ir jų laikytis.

Vaikui pradėjus lankyti mokyklą gebėjimas suprasti taisykles ir jų laikytis tampa itin svarbus, nuo to ženkliai priklauso vaiko santykiai su mokytojais ir bendraklasiais, jo mokymosi rezultatai ir savijauta mokykloje.

Maždaug apie 5 metus vaikas išmoksta naudoti kalbą. Tai itin svarbus gebėjimas, padedantis pagrindus emocijų valdymui. Mokėjimas kalbėti su savimi, renkantis įvykių interpretaciją, suteikia galimybę kontroliuoti savo emocijas ir elgesį. Pavyzdžiui, vaikas gali įtikinti save, kad nebijo šuns, nes šuo geras. Visa tai tampa svarbiomis prielaidomis savimotyvacijos gebėjimui formuotis. Stipresne savimotyvacija pasižymintys vaikai geriau mokosi ir lengviau prisitaiko mokykloje.

Tėvų šiluma ir palaikymas ankstyvoje vaikystėje padeda vaikui išmokti valdyti savo emocijas.

Fizinės bausmės trukdo vystytis vaiko savireguliacijai, nes bausmės grėsmė ir pati bausmė vaiką gąsdina ir nukreipia jo dėmesį nuo to, ką tėvai prašo padaryti, prie to, kaip to yra prašoma (t.y. pakeltas balsas ir /arba grasinimas bausme). Tai motyvuoja vaiką mokytis išvengti bausmės, o ne išmokti tėvų pageidaujamo elgesio. Be to, susidūrus su tokiu bausmėmis grįstu išoriniu reguliavimu, vaikui natūraliai mažėja būtinybė vystyti savireguliaciją.

tėvai turėtų pasistengti į įvairias situacijas pažvelgti vaiko akimis, leisti jam rinktis ir skatinti iniciatyvą. Leisdami vaikui bandyti ir klysti, tėvai ugdo jo iniciatyvą, atkaklumą ir, kas yra svarbiausia, pasitikėjimą savimi.

Sėkmingas vaiko savireguliacijos ugdymas priklauso nuo to, kaip tėvai nustato taisykles, kokią sukuria jo gyvenimo struktūrą. Teisinga struktūra ugdo pasitikėjimą savimi ir moko siekti sėkmės.

Šeši struktūros formavimo komponentai pagal M. S. Farkas ir W. S. Grolnic (2010):

1. Aiškios ir nuoseklios taisyklės. Jos turi būti pastovios, nesikaitalioti priklausimai nuo tėvų nuotaikos.

2. Prognozuojamumas – vaikas aiškia numato kokios jo pasekmės laukia, jei jis taisyklių nesilaikys.

3. Grįžtamasis ryšys – tėvai aiškiai praneša vaikui kai jo elgesys jiems patinka arba kai nepatinka ir tiksliai nurodo kokio elgesio jie norėtų.

4. Galimybių suteikimas – vaikui suteikiamos galimybės, kad galėtų pateisinti lūkesčius, t.y. duodamas laikas, reikiamos priemonės, tinkama aplinka.

5. Taisyklių ir lūkesčių paaiškinimas – tėvai vaikui paaiškina kodėl yra tokios ar kitokios taisyklės, ką gero jos duoda, kodėl vieni ar kiti lūkesčiai pas tėvus atsiranda. Gera viso to išaiškinimas vaikui padeda geriau reguliuoti savo elgesį ir yra jam labai svarbūs, motyvuoja. Suprasdamas taisyklų prasmę vaikas lengviau jų laikos ir ilgainiui paverčia jas savo vidinėmis normomis.

6. Autoritetas – Tėvai yra natūralus autoritetas savo vaikams. Svarbu jį tiesiog ir toliau išlaikyti. Autoritetą menkina perteklinės kontrolės naudojimas. Intensyvią kontrolę naudojantys tėvai trukdo vystytis vaiko savikontrolei bei menkina jo savivertę, savo elgesiu transliuodami žinutę: „Klausyk manęs, nes pats esi per kvailas spręsti.” Tėvai turi aiškiai vaikui pasakyti kuriuos sprendimus jis gali priimti pats, kuriuos jie priims kartu ir kurie bus priimti neklausiant vaiko nuomonės.

Iškeltas vaikui tikslas visada turi būti konkretus (padaryti namų darbus, o ne tiesiog gerai mokytis), artimas (daryti namų darbus visą šią savaitę) ir realistiškas (jo jėgoms). Vaikas nuo pat pradžių turi būti mokomas, kad norint pasiekti tikslą yra būtinas veiksmų planas.

Formuojant vaiko savimotyvaciją svarbus yra sėkmingas procesas, o ne didelis galutinis rezultatas, nes sėkmės išgyvenimas, patiriamas džiaugsmas, pasitenkinimas veiklos metu vaiką motyvuoja labiau nei galutinis prizas.

Pagal: Visvaldas Legkauskas (2013). Vaiko ir paauglio psichologija: šiandienos iššūkiai. Vilnius: Vaga. 20 – 27 p.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *